torikų kongrese skaitytų pranešimų temas), istoriografijos diskursą, neapsiribodami vien siaura savo šalies Pabaltijo regiono istorijos interpretacija, bandė susieti su platesniu Europos istorijos kontekstu.

Galima teigti, kad tautinių valstybių susikūrimas po Pirmojo pasaulinio karo turėjo nemažą įtaką naujai istoriografijos padėčiai. Pirmą kartą Latvijoje ir Lietuvoje buvo dėstomas savas istorijos mokslas. Tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje buvo pabrėžiamas pamatinis nacionalinės istoriografijos kūrimo principas – rasti ir parodyti savo tautą istorijos verpetuose. Tiesa, Latvijoje ir Lietuvoje suklesti skirtingas istorijos tyrinėjimų laukas: Latvijoje ypatingą padėtį užėmė archeologija, Lietuvoje – LDK istorija. Galima daryti išvadą, kad domėjimasis tik savo paties istorija neskatino bendradarbiavimo ir apskritai domėjimosi istorijos moksliškumo problemų sprendimu tiek Latvijos, tiek Lietuvos istoriografinėje mokslinėje erdvėje63. Be abejonės, ypač kalbant apie tarpukarį, pabrėžtinos politinės įtampos sąlygos. Galima daryti prielaidą, kad, pavyzdžiui, Lietuva, turėdama įtemptus santykius su Lenkija (dėl Vilniaus krašto) ar Vokietija (dėl Klaipėdos), kad ir negatyviai turėjo susidurti su tos šalies istoriografija, o šiuo atveju imant Latviją, iš esmės politinės įtampos nebuvo, kas lėmė ne itin didelį domėjimąsi Latvijos istoriografija, o Latvijos istoriografija pasižymėjo ypatinga konfrontacija su Vokietija.

Pats Latvijos ir Lietuvos istorikų bendradarbiavimas suteikė plačią dirvą susipažinti su gretimos šalies istorija, tačiau didžiausias bendradarbiavimui skirtas renginys, t. y. Pirmasis Baltijos istorikų kongresas, vykęs Rygoje
1937 m., nesprendė išskirtinių istorijos mokslų tyrinėjimo problemų. Buvo apsiribota vien pranešimų forma skaitomais referatais, parengtais remiantis siauras problemas liečiančių, taikant vidinio pozityvizmo metodologiją atliktais tyrimais. Akivaizdu, kad tarpukariu, kai atsirado sąlygos plėtotis Latvijos ir Lietuvos istoriografijos ryšiams, bendradarbiavimas netapo solidžiu moksliniu procesu. Ryšiai atrodo labiau atsitiktiniai, neturintys plano ar konkretesnių programinių gairių. Latvijos ir Lietuvos istoriografijoje vyraujant vidinio pozityvizmo nuostatoms (išskirtiniu faktu šiame kontekste arba tam tikra proceso viršūne reikėtų laikyti vidinio pozityvizmo klasiko E. Bernheimo veikalo vertimą į latvių kalbą) ir joms susijungus su nacionalinės istoriografijos kūrimo postulatais (neretai tam tikra prasme politizuotais tautinės istoriografijos kūrimo principais), buvo sukurtas vienoks ar kitoks tautinės istoriografijos uždarumas, o tai neleido plačiau reikštis istorikų moksliniam bendradarbiavimui, nes pamažu Latvijos ir Lietuvos istoriografija darėsi viena kitai abejinga. Tai rodo gretimų valstybių bendradarbiavimo ribas ir problemiškumą.

Šiuo atveju reikia tikėtis, kad praeitais metais vykusiame Pirmajame Lietuvos istorikų suvažiavime nuskambėjusi mintis, jog galbūt kitas istorikų suvažiavimas jau bus tarptautinis64, ir bus atsiliepta ne tik į Lietuvos ir Latvijos forumo pirmojo suvažiavimo kreipimąsi, bet kartu bus galima žymėti ir naują Lietuvos ir Latvijos istorikų bendradarbiavimo, kurio kertiniai akmenys, būtų galima teigti, buvo padėti dar ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, fazę.

---

63 Verta pabrėžti, kad bene vienintelė ir pagrindinė įtampa tarp Latvijos ir Lietuvos istoriografijų tarpukariu buvo „Saulės mūšio“ problema. Pl. žr.: Kemežys V. Vienybės kongrese // Lietuvos aidas. 1936, rugsėjo 21,
Nr. 432, p. 3.

64 Pirmasis Lietuvos istorikų suvažiavimas. Vilniaus universitetas 2005 m. rugsėjo 15–17 d.