Feodalizmo sąvoka, įprasta Lietuvos istorikams, yra socialinė-ekonominė, o ne politinė-teisinė ar politinė-sociologinė. Ir svarbiausia ne vien tai, kad marksistinė feodalizmo samprata yra būtent tokia ir kad ji visai nese­niai buvo privaloma. Požiūris į feodalizmą "iš apačios", besidomint visų pirma žemvaldžių ir valstiečių santykiais, negali nebūti natūralus lietuviui istorikui, sąmoningai arba nesąmoningai stojančiam savo protėvių valstiečių, ku­riuos išnaudojo žmonės, vėliau tapę "nudžiūvusia tautos šaka", pusėn. Marksistinė feodalizmo samprata feodaliz­mą apibrėžia kaip tam tikrus socialinius-ekonominius santykius tarp žemvaldžių ir tiesioginių gamintojų, valstie­čių. Šiuo požiūriu valdžios galių pasidalijimo tarp pačių žemvaldžių santykiai ir jų pasikeitimai yra antraeiliai, iš­vestiniai. Jeigu santykiai tarp žemvaldžių ir valstiečių lieka tie patys, tai kokios permainos beįvyktų, "valdančiajai klasei" besidalijant tarpusavyje valdžia, visuomenė lieka vis tokia pati - feodalinė. Tuo tarpu, M. Weberio požiū­riu, feodalizmas ir yra tam tikras valdžios galių pasidalijimo tarp valdovo ir valdymo aparato personalo būdas. Marksistas ir Rusijos valdžios politiškai eksproprijuotus XIX amž. pradžios Lietuvos dvarininkus vadintų feoda­lais, kadangi politinė ekspropriacija nieko nepakeitė jų santykiuose su valstiečiais. M. Weberio požiūriu, tokia ter­minija būtų anachroninė.

Remiantis marksistine feodalizmo samprata, feodalizmo egzistavimas Lietuvoje yra visiškai neprobleminis. Vie­nintelis svarstytinas dalykas šiuo atveju yra tiksli feodalizmo susidarymo chronologija bei aplinkybės. Pagrindinis šią tradiciją reprezentuojantis veikalas ligi šiol lieka V. T. Pašuto knyga "Lietuvos valstybės susidarymas". Trumpą feodalizmo Lietuvoje problemos istoriografinės tradicijos analizę randame H. Lowmianskio pranešime, skaityyame 1935 m. VI Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime (Vilniuje), kuriame Lietuvos ir Vakarų Europos feodalizmo panašumai bei skirtumai buvo svarstomi atskirame teisės istorijos sekcijos posėdyje. H. Lowmianskio koreferentas buvo I. Jaworskis. Jų pranešimai įdomūs tuo, kad jie orientuojasi į vokiškąją istorinę politinę-teisinę feodalizmo sampratą. H. Lowmianskis, kuris svarbiausiais feodalizmo bruožais laikė valstybės valdžios padalijimą, imunitetą ir vasalitetą, teigė, kad XIV-XV amž. "Lietuvos santvarkoje galima pastebėti reiškinių, analogiškų Va­karų feodalizmui, tačiau kartu nesimato arba neįgyja reikšmės kai kurie svarbiausi feodalizmo bruožai. Vyko feodalizacijos procesai, tačiau, išskyrus imunitetą, jie giliai neįsiskverbė į visuomeninę ir valstybinę struktūrą."⁹ Dar vienareikšmiškiau kalba I. Jaworskis: "Feodalizmas Vakarų Europai būdinga to žodžio reikšme nesusidarė Di­džiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje (...). Bendrą Lietuvos santvarkos evoliuciją greičiau galima