| su Sovietų Sąjunga dėl jų nekariausiąs“36. Tolesnėse diskusijose F. D. Rooseveltas tik dar kartą užsiminė apie savo siūlymą surengti plebiscitus Baltijos valstybėse. J. Stalinas priminė, kad Baltijos valstybių gyventojai 1940 m. jau išreiškė savo valią ir pridūrė, jog prireikus Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautoms bus suteikta dar nemažai galimybių išreikšti savo valią. Savotiškam apsidraudimui J. Stalinas gavo patvirtinimą, kad tarptautinė bet kokių plebiscitų kontrolė neprivaloma37. JAV prezidentas F. D. Rooseveltas tik paprašė, kad tautų valia būtų išreikšta „tam tikra vieša deklaracija“38. Po tokių pasikeitimų nuomonėmis Sovietų Sąjungos vadovas „užtrenkė“ duris tolesnėms diskusijoms.
Žymaus JAV diplomato Charles E. Bohleno nuomone, F. D. Rooseveltas Teherano konferencijos pokalbiuose padaręs klaidą pasakydamas J. Stalinui negalėsiąs dalyvauti svarstant Lenkijos klausimą vien rinkimų sumetimais, o ką jau bekalbėti apie jo klaidą duodant Stalinui suprasti, kad Jungtinės Valstijos mažai ką darys Baltijos kraštų reikalu39. Taip Baltijos valstybių klausimas buvo „numarintas“ ir reikalavimai jį svarstyti aukščiausiu lygmeniu daugiau nebuvo keliami.
Teherano konferencijoje amerikiečiai galėjo pasiteisinti tik tuo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekada oficialiai nesiūlė pripažinti Sovietų Sąjungos interesų Baltijos šalyse. JAV turėjo pasiteisinimų, kad moraliniai tautų apsisprendimo teisės taikymo aspektai konferencijoje buvo paminėti, o visos šios teisės realaus įgyvendinimo nesėkmės galėjo būti nurašytos į karo metų bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga užtikrinimo sąnaudas.
Didžiosios Britanijos premjeras Baltijos valstybių klausimu Teherano konferencijoje nepasisakė. Pagrindinės šios valstybės politinės nuostatos Baltijos valstybių atžvilgiu jau buvo atskleistos anksčiau. Teherano konferencijoje britams teko tik pritarti Sovietų Sąjungos reikalavimams. Iš W. Churchillio 1944 m. sausio 16 d. pokalbio su A. Edenu apie Teherano konferencijos eigą aiškėjo britų principinės nuostatos: atsižvelgiant į dideles Rusijos armijos pergales, didėjantį Vakarų pasitikėjimą J. Stalinu ir akivaizdų faktą, kad Sovietų Sąjunga netrukus perims fizinę Baltijos valstybių kontrolę, net neverta mėginti Sovietų Sąjungos priversti jų atsisakyti40. Kalbant apie moralinį tautų apsisprendimo teisės užtikrinimą, nesuku pastebėti, kad Antrojo pasaulinio karo metais tiek tradicinių imperinių geopolitinių interesų spaudžiama Didžiosios Britanijos vadovybė, tiek visuomenė buvo pakankamai apatiškai nusiteikusios mažųjų Vidurio ir Rytų Europos tautų interesų atžvilgiu. Moralumas liko tik teorinė, deklaratyvi, bet ne praktinė tarptautinės politikos kategorija. Galima paminėti dar vieną Teherano konferencijos susitarimų politinį-moralinį aspektą. Buvo sutarta, kad šie susitarimai nepatektų į viešumą iki 1944 m. rinkimų kampanijos JAV pabaigos41.
________________________________
36 Ši F. D. Roosevelto frazės citata pateikiama tiek Vakarų, tiek Sovietų Sąjungos oficialiuose konferencijos dokumentų rinkiniuose: Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers. The Conferences at Cairo and Teheran. 1943. Washington, 1961, p. 594; Tегеранская конференция руководителей трех союзных держав…, c. 151.
37 Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав…, c. 152.
38 W. Kimball. Churchill & Roosevelt. The Complete Correspondence. II. Alliance Forged November 1940–February 1944. Princeton, 1984, p. 611.
39 Ch. Bohlen. Witness to History, 1929–1969. New York, 1973, p. 151; J. B. Laučka. Baltijos valstybės ilgamečio Amerikos diplomato atsiminimuose // Aidai. 1981, Nr. 2, p. 91.
40 E. L. Woodward. British foreign policy in the Second World War. London, 1971, vol. III, p. 112.
41 J. L. Gaddis. The United States and the Origins of the Cold War 1941–1947. New York, 1972, p. 139. |
dizainas ir programavimas giriaus