Lietuvoje. Nagrinėdami Valakų reformos padarinius Lietuvoje K. Jablonskis ir J. Jurginis nurodo, kad nors vykdant Valakų reformą didžiojo kunigaikščio žemėse nebuvo įsteigta naujų dvarų, įstatyme palivarkų steigimo idėja aiškiai išdėstyta. Taigi feodalas dvarininkas, XVI a. pirmojoje pusėje buvęs feodaliniu valdovu, XVI a. pabaigoje, padidėjus žemės ūkio produktų paklausai, virto feodaliniu ūkininku, vis labiau plečiančiu dvaro ūkį, vis labiau išnaudojančiu savo baudžiauninkų darbą58.

Keblumų kyla ir dėl socialinių tendencijų vertinimo. V. Pičeta teigia, kad reforma buvo nukreipta prieš bajoriją, kadangi tie, kurie neįrodė savo nuosavybės teisių į žemę, prarado jas ir tapo tokiais pat žemės nuomininkais kaip ir valstiečiai59. D. Pochilevičius tvirtina priešingai – kad reforma savo prigimtimi buvusi naudinga bajorijai ir nukreipta prieš valstiečius, kadangi sustiprino baudžiavą60. J. Jurginio teigimu, Valakų reforma buvo priemonė ne tik panaikinti paskutinius valstiečių žemės nuosavybės likučius, bet ir patikrinti bajorų žemėvaldą61. D. Pochilevičius su V. Pičeta nesutaria ir dėl to, kaip vertinti Valakų reformą – kaip pažangią ar kaip reakcinę ekonominę politiką. V. Pičeta išskiria du reformos aspektus – pažangų ekonominį bei reakcinį socialinį ir vertina juos skirtingai.
D. Pochilevičiaus teigimu, reforma buvusi reakcinė ir turėjo neigiamų padarinių tolesnei agrarinių santykių raidai. E. Gudavičius Valakų reformą (dvaro priklausomybę ir matomiausią jos rodiklį – lažą) apibūdina kaip lemiamą XVI a. vidurio socialinį veiksnį, padėjusį Lietuvai pritapti prie Vidurio Europos socialinės ekonominės struktūros tuometinio modelio62. Galime teigti, kad Lietuvos agrarinės istorijos istoriografijoje iki šiol vyrauja diferencijuotas Valakų reformos vertinimas63.

Keblumai, su kuriais susiduriame lygindami du konkuruojančius aiškinimus, kyla dėl skirtingo antrosios baudžiavos laidos atsiradimo priežasčių interpretavimo. Marksistinės istoriografijos požiūriu, Vidurio ir Rytų Europos antrąją baudžiavos laidą lėmė vidinės ekonominės socialinės priežastys, o KPS aiškinimas implikuoja išorines priežastis – įsitraukimą į pasaulinį darbo pasidalijimą periferijos statusu64. „Tikrųjų“

---

 58 Žr. Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1861 metų. Vilnius, 1957, p. 184–185. Žr. taip pat: Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. 1962, p. 280.

 59 Ļč÷åņą Ā. Č. Ąćšąšķą˙ šåōīšģą Ńčćčēģóķäą-Ąāćóńņą ā Ėčņīāńźī–šóńńźīģ ćīńóäąšńņāå. Ģīńźāą, 1958, c. 355–356.

 60 Ļīõčėåāč Ä. Ė. Ī šåąźöčīķķīģ õąšąźņåšå ąćšąšķīé šåōīšģū Ńčćčēģóķäą Ąāćóńņą ā Ėčņīāńźīģ ćīńóäąšńņāå, c. 1–42.

 61 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 286.

 62 Gudavičius E. Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindėjimas I Lietuvos Statute (1529), p. 342.

 63 Naujausioje Lietuvos istorijos istoriografijoje Valakų reforma vertinama kaip galutinai sueuropinusi Lietuvos žemėtvarką, žemėnaudą bei žemdirbystę ir atvedusi Lietuvą į Vidurio Europos tipo baudžiavą. Antra vertus, visi reformos aspektai (ypač technologinis – žemėtvarkos sueuropinimas) vertinami kaip vieni iš reikšmingiausių postūmių ar net šuolių Lietuvos istorijoje. Žr. Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005, p. 250. Žr. taip pat Gudavičius E. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų,
p. 575–579.

 64 Šią KPS aiškinimo implikaciją galime suformuluoti ir kontrafaktiniu teiginiu: jeigu Vidurio ir Rytų Europos regionas XV a. (kai „startinės sąlygos“ sąlyginai buvo supanašėjusios su Vakarų Europos) nebūtų buvęs įtrauktas į neekvivalentiškus rinkos mainus su Vakarų Europa, tai jo ūkinių ir socialinių struktūrų raida ir rezultatai būtų buvę panašūs į tuo laikotarpiu būdingus Rusijai ar Osmanų imperijai, kurios tuo metu dar nebuvo KPS dalis. Galime įsivaizduoti ir tokią alternatyvią istoriją, kurioje Vidurio ir Rytų Europa tampa KPS branduoliu. Didžiausių galimybių tam turėjo vokiečių kolonizuojamos že-