Išvados

Svarstydamos Baltijos valstybių likimą 1943 m., didžiosios Vakarų valstybės rėmėsi tradicinės galios pusiausvyros ir geopolitiniais argumentais. Baltijos valstybės, nebūdamos didžiųjų Vakarų valstybių tiesioginių interesų sritis, neturėdamos didelės savarankiškos strateginės reikšmės, nevaidino reikšmingo geopolitinio vaidmens. Šios šalys, kaip derybų priemonė, buvo panaudotos Vakarų ir Sovietų Sąjungos tarptautinių santykių kontekste. Vakarų vadovams 1943 m. rudenį išreiškus politinę valią, kad dėl Baltijos valstybių nekovos, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės savarankiškai neturėjo jokių galimybių išvengti atsidūrimo Sovietų Sąjungos įtakos sferoje. Šiame tarptautinių santykių kontekste būtina išryškinti du aspektus. Pirma – Vakarų valstybių vadovai, preziumuodami, kad karo laikotarpiu svarbiausi yra kariniai bendradarbiavimo aspektai ir principiniai susitarimai dėl pasaulio ateities, puoselėjo viltis, kad Europos sutvarkymo detales (tarp jų ir galutinį Baltijos valstybių statuso nustatymą) bus įmanoma sureguliuoti pokarinėje taikos konferencijoje. Šiuo požiūriu Vakarų valstybių nuostatose Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių valstybingumo atžvilgiu galima įžvelgti ir vieną teigiamą aspektą – Vakarų valstybės teisiškai neįtvirtino Baltijos valstybių aneksijos tarptautinio teisinio pripažinimo. Antra – sąjungininkų svarstymų turinys nebuvo prieinamas plačiajai visuomenei. Nepaisant išeivijos ir Lietuvos diplomatijos pastangų visais įmanomais būdais gauti žinių apie Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių klausimo politinius svarstymus, nei 1943 m., nei vėliau šių kraštų atstovai to nesužinojo.

Galima konstatuoti, kad Lietuvos likimas ir teritorija buvo nulemta 1943 m. aukščiausio lygio didžiųjų valstybių vadovų susitikime. Po Teherano konferencijos Sovietų Sąjungai buvo sudarytos sąlygos traktuoti Baltijos valstybių klausimą kaip išspręstą ir pašalinti jo svarstymus iš tolesnių aukščiausiojo lygio susitikimų darbotvarkių. Vakarų valstybės, kaip ir buvo deklaravusios anksčiau, Baltijos valstybių klausimo užbaigtu nelaikė, bet kituose Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų aukščiausiojo lygio susitikimuose šio klausimo nebekėlė.