1. Vidaus tautinio sąmoningumo frontas:

a) ideologinis sąmoningumas;

b) tautos gyvenimo aktualijos;

c) vyriausybės žygiai;

d) vieši pasisakymai, šventės, minėjimai.

2. Tarptautinė propaganda:

a) Klaipėdos frontas;

b) Vilniaus frontas, suderintas su Vilniui vaduoti sąjunga;

3. Propagandos turinio perteikimo priemonės:

a) viešos paskaitos;

b) radiofonas;

c) spauda;

d) organizacijos.

4. Paskaitų, pranešimų tekstai buvo siunčiami:

a) Lietuvos tautininkų sąjungai;

b) Jaunajai Lietuvai;

c) Lietuvos šaulių sąjungai10.

Paskaitų tekstai buvo siunčiami ir Vilniui vaduoti sąjungai bei Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo draugijai.

Viešas paskaitas plačiajai visuomenei institute skaitė ne tik tautininkų pakraipos žmonės. Tarp lektorių buvo dr. P. Slavėnas, dr. D. Zaunius, V. Vileišis, V. Sidzikauskas, P. Pakarklis, M. Urbšienė ir kt.11 Skaitytos paskaitos vidaus ir užsienio politikos aktualijų, sociologijos, teisės, finansų, ekonomikos, valstybės administravimo klausimais, nagrinėtos tautinių mažumų problemos. Be jau minėtų organizacijų, paskaitų tekstai buvo spausdinami šiuose žurnaluose bei laikraščiuose: „Vairas“, „Akademikas“, „Jaunoji Karta“, „Mūsų Rytojus“, „Lietuvos Aidas“, „Mūsų Kraštas“, „Mūsų Vilnius“, „Lietuvos Keleivis“ ir tautinių mažumų dienraščiuose. Paskaitų leidinius su aplinkraščiais turėjo gauti tautininkų apylinkės, apskričių savivaldybės, Klaipėdos krašto gubernatūra, mokyklų bibliotekėlės. Tačiau tai ne visas gavėjų sąrašas. Šie leidiniai taip pat buvo siunčiami Lietuvos valstybės institucijoms (net ir pačioms aukščiausioms – Prezidentūrai ir Ministrų kabinetui), aukštosioms mokykloms, užsienio šalių pasiuntinybėms, muziejams, Klaipėdos krašto gimnazijoms, Ost-Europa institutui Vokietijoje bei pagrindiniams Socialinių ir politinių mokslų instituto lektoriams12.

Socialinių ir politikos mokslų institutas rėmė tautininkų valdžios priemones. Viena iš jų – agitacija. Pavyzdžiu keliama italų tauta, kur vidaus paskolai suplaukė tris kartus daugiau pinigų, negu buvo numatyta. Buvo skelbiamas toks šūkis: „Pirkdamas vidaus paskolą, garantuoji valstybės saugumą“13.

Iki 1940 m. instituto lektoriai dirbo visuomeniniais pagrindais. 1939 m., praradus Klaipėdos kraštą ir atgavus Vilnių ir jo kraštą, turėjo iš dalies pakisti ir prie Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento įsteigto Socialinių ir politinių mokslų instituto funkcija. Kaip jau buvo minėta, rengiantis administracinei reformai ir siekiant patobulinti valstybės įstaigų administravimą bei parengti valdininkus dirbti Vilniaus krašte, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė, kad Administravimo kursams įsteigti geriausiai tiktų Švietimo ministerijos žinioje buvęs Socialinių ir politinių mokslų institutas (senasis adresas Kaune – Donelaičio g. 9)14.

Nuo 1933 m. kaip mokslo draugija veikęs institutas tapo valstybės įstaigų tarnautojų rengimo įstaiga. 1940 m. sausio 3 d. buvo sudaryta nauja instituto valdyba, į kurią įėjo: kun. prof. I. Tamošaitis, Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento direktorius V. Soblys, J. Gudauskis, dr. V. Juodeika ir J. Razma15. Instituto Administravimo kursų rektoriumi buvo išrinktas prof. I. Tamošaitis, žinomas filosofas, tautininkų ideologas. 1940 m. sausio 5 d. švietimo ministras K. Jokantas patvirti

10 LCVA. F. 391, ap. 4, b. 1624, l. 2.

11 Ten pat, l. 3–8.

12 Ten pat, l. 13–15.

13 Ten pat, l. 10.

14 Ten pat, l. 21

15 Ten pat, l. 35.

16 Ten pat, l. 25–27.