Bene išsamiausius ir nuosekliausius nacionalsocialistinių Klaipėdos krašto organizacijų tyrimus atliko istorikė P. Žostautaitė. 1982 m. buvo išleista jos knyga, skirta 1933–1934 m. veikusių SVG ir CSA partijų veiklai³. Tolesnę nacizmo raidą ši istorikė nagrinėja savo monografijoje „Klaipėdos kraštas 1923–1939“⁴. Autorė ganėtinai išsamiai ištyrė nacių veiklą 1938–1939 m., tačiau reikia pasakyti, kad beveik nenagrinėjo nacionalsocialistinio sąjūdžio transformacijų ir eigos 1935–1938 m., t. y. nuo garsiosios Kariuomenės teismo bylos iki aukščiausių SVG ir CSA vadovų amnestavimo. Beje, šis trūkumas yra būdingas visiems istorikų darbams, skirtiems Klaipėdos krašto tematikai. Be to, derėtų pažymėti, kad P. Žostautaitės monografijos skyriuose apie nacistinių organizacijų veiklą yra ir netikslumų. Pavyzdžiui: nagrinėdama nacistinio judėjimo atgaivinimą po SVG ir CSA bylos, autorė rašo, kad „uždarius T. Zaso partiją, grupė šios partijos jaunuolių susibūrė į vadinamą Liuterio jaunimo sąjungą, kuri vėliau pasivadino Sporto sąjunga“⁵. Iš tikrųjų, uždarius T. von Sasso partiją (CSA), buvo uždrausta ir evangelikų konsistorijos prižiūrima, bet T. von Sasso vadovaujama „Eichenkreuz“ organizacija. Vėliau, konsistorijai gavus leidimą veikti krikščioniškoms jaunimo organizacijoms, buvo įkurta „Lutherjugend“, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsirado dvi srovės. 1934 m. gegužės viduryje nuo minėtos organizacijos atsiskyrė „Evangelische Jumgmaennerverein“, vėliau pasivadinusi „Jungvolk – Memel“, veikusi nuo 1935 m. iki 1939 m. Būtent šios grupės nariai ir buvo T. von Sasso šalininkai, o „Sportverein“ vadovai ir nariai buvo aiškūs dr. E. Neumanno vadovaujamos SVG, kadaise visiškai nukonkuravusios CSA, šalininkai. Rašydama apie „Memellaendischer Beamtenbund“ P. Žostautaitė nurodo, kad šios organizacijos nariai telkėsi nelegaliai antilietuviškai veiklai, steigė rajoninius štabus, kuriems jau 1935 m. pabaigoje priklausė 5000 narių⁶. Reikia priminti, kad sukurtieji 19 rajoninių štabų ir visi užverbuoti nariai buvo ne minėtos organizacijos veiklos rezultatas. Tiesa, dalis šios organizacijos, kaip, beje, ir kitų, narių priklausė nelegaliems būriams, tačiau juos kūrė iš Vokietijos komandiruoti karininkai. Aprašydama šnipų veiklą,
P. Žostautaitė supainiojo dvi visiškai skirtingas bylas. Viena jų buvo iškelta J. Spikereitui ir jo vadovaujamiems agentams, o kita – Juknaičių rinkiminę būstinę nusiaubusiems buvusių SVG ir CSA nariams⁷.

Atsižvelgiant į visus šiuos trūkumus, 1935–1937 m. Klaipėdos krašte vykusio nacionalsocialistinio judėjimo tyrimams daugiausia buvo naudojama pirminė dokumentacija. Straipsnyje panaudoti šaltiniai saugomi Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos Respublikos URM fonde 383, VRM Saugumo departamento fonde 378, Policijos departamento spaudos ir referantūros skyriaus fonde 394 bei Kariuomenės vyriausiojo štabo II skyriaus (žvalgybos) fonde 929.

Naudoti dokumentai, saugomi šiuose fonduose, yra gana sistemingai susegti į bylas, turi aiškius patikimumą įrodančius rekvizitus. Gal kiek platesnio paaiškinimo reikalauja specialiųjų tarnybų operatyvinės informacijos medžiaga, saugoma VRM Saugumo departamento fonduose. Didesnę dalį pirminės dokumentacijos, kuria buvo disponuojama, sudaro VSD informaciniai biuleteniai ir agentūriniai pranešimai. Pastarieji gali gerokai suklaidinti tyrėją, todėl darbe buvo naudojami tik tie pranešimai, kurie yra paženklinti žinių patikimumą nusakančia rezoliu-

___

³ Žostautaitė P. Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą. Vilnius, 1982.

⁴ Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius, 1992.

⁵ Ten pat, p. 281.

⁶ Ten pat.

⁷ Ten pat, p. 282.