vo Čekoslovakijai svarbiausia iš trijų išvardytų Baltijos valstybių. Be to, J. Galia rekomendavo šio klausimo sprendimą atidėti iki kitų metų, kai bus galima nutarti, kokią įtaką turės Baltijos Antantė Lietuvos ir Latvijos santykiams⁷¹. Apie tokius svarstymus Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijoje buvo informuotas užsienio reikalų ministras E. Benešas, tačiau jokių galutinių sprendimų šiuo klausimu nebuvo priimta. Pasiuntinių atstovavimo trims Baltijos valstybėms sistema išliko tokia pati – Čekoslovakijos pasiuntinys Varšuvoje atstovavo ir Latvijai bei Estijai, o Čekoslovakijos pasiuntinys Stokholme – ir Lietuvai.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvą ir Čekoslovakiją pradėjo sieti net keletas bendrų tarptautinės politikos problemų: abiem šalims buvo aktuali galima Lenkijos ir Vokietijos grėsmė, 1934–1935 m. vyko derybos dėl Rytų pakto sudarymo. Čekoslovakijos reikalų patikėtinis J. Skalickis aktyviai dirbo Kaune derindamas Lietuvos ir Čekoslovakijos pozicijas tam tikrais klausimais. Lietuvą ir Čekoslovakiją pradėjo artinti politinis bendradarbiavimas, kartais nustelbdamas ekonominį. Nors Rytų pakto sudaryti nepavyko, aktyvi J. Skalickio veikla Lietuvoje turėjo įtakos tam, kad 1936 m. buvo nuspręsta užmegzti visaverčius diplomatinius santykius su Lietuva, tai yra kad Čekoslovakijos pasiuntinys reziduotų Kaune⁷². Reikalų patikėtinio J. Skalickio pareigos buvo paaukštintos ir jam suteiktas pasiuntinio titulas. 1936 m. balandžio 29 d. J. Skalickis įteikė savo skiriamuosius raštus Lietuvos Respublikos prezidentui A. Smetonai kartu su Čekoslovakijos pasiuntinio V. Hurbano (rezidavo Stokholme, tačiau kartu ėjo ir pasiuntinio Lietuvoje pareigas) atsistatydinimo raštais. Į pasiuntinybę atvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis J. Skalickį užtikrino, kad Lietuva labai vertina gilų draugiškumą ir simpatijas dirbant abiem valstybėms. Taip pat S. Lozoraitis pabrėžė, jog labai vertina tą faktą, kad Čekoslovakijos pasiuntinybė dabar bus Kaune⁷³.

Po Miuncheno suokalbio iškilo Čekoslovakijos pasiuntinybių Baltijos šalyse ateities klausimas. Lietuvos pasiuntinys Prahoje E. Turauskas, domėdamasis šio klausimo sprendimu, 1938 m. lapkričio 23 d. aplankė Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos darbuotoją dr. Krną, kurio teiravosi, ar nėra galvojama apie Čekoslovakijos atstovybių Baltijos šalyse apribojimą. Į šį klausimą buvo atsakyta, kad galutinai dar nėra nuspręsta, tačiau įmanoma, kad Pabaltijyje pasiliks tik vienas Čekoslovakijos pasiuntinys, kuris atstovaus ir kitoms dviem valstybėms. E. Turauskas išreiškė savo vyriausybės pageidavimą, kad jeigu nebūtų galima išlaikyti dabartinės padėties, Čekoslovakijos pasiuntinybė galėtų būti Kaune. Lietuva esanti aktualiausia Čekoslovakijai tiek dėl politinių, tiek dėl ekonominių priežasčių⁷⁴.

Pasikeitus politinei situacijai ir susikūrus Čekijai-Slovakijai, jos pasiuntinys J. Skalickis ir toliau aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos oficialiaisiais sluoksniais, buvo aptariami tiek Lietuvos, tiek Čekijos-Slovakijos ateities klausimai. Paskutinis pasiuntinio J. Skalickio pasirašytas politinis pranešimas datuotas 1939 m. va-

___

71 ČR URM dokumentas 1934 10 10 // AMZV ČR. Tresorové spisy II/2. 1932–1934, č. 114368. 1934 09 15 (slaptieji dokumentai).

72 Pasiuntinys Latvijai ir Estijai buvo paskirtas daug anksčiau – 1935 m. birželio 6 d. Juo tapo Jaroslav Lipa, o jo rezidencija buvo Rygoje. Švec L. Českoslovansko a pobaltské stįty 1918–1939. Praha, 2001.

73 Čekoslovakijos pasiuntinio J. Skalickio pranešimas ČR URM 1936 04 30 // AMZV ČR, Pz – Kaunas 1936, č. j. 119-dšv.

74 ČR URM dokumentas, pasirašytas Dr. Krno.
1938 11 23 // AMZV ČR. Tresorové spisy II/2. 1938–1939. Zazna m. (slaptieji dokumentai).