| dirbtinės mitologijos konstravimas, o natūralus atramų ieškojimo procesas staiga netekus senųjų (pvz., valstybės). 1940 m. lietuviai jautė didžiulį pažeminimą (kiek kartėlio dėl nesipriešinimo dar jautė pokario partizanai!), kurio lyg ir atsikratyta per Birželio sukilimą. Tačiau nepavykus atkurti nepriklausomybės, nacių priespaudai tampant vis akivaizdesnei, pažeminimo jausmas neišnyko. Viena jo įveikos formų (šalia pogrindinės veiklos) ir buvo mitų kūrimas. Būtent kultūrinė veikla ir tapo pagrindine mitų kūrimo baze. Šalia žemės mitologizuota ir etninė kultūra. Liaudies muzikos koncertai klausytojų buvo išgyvenami tarsi sakralizuotos „tautinės mišios“. Liaudies kultūra ne tik parodo žmonių ryšį su giliausia tautos senove, bet ir lietuvių lygiavertiškumą su kitomis Europos tautomis (ir vokiečiais): „ta tauta, kurios dainomis vokiečių tautos menininkai ir genijai […] žavėjosi, […] negali būti paneigta, nes savo kultūros ir meno lobynu ji naudinga ir reikalinga visos Vakarų Europos kultūros židiniui“36. Tiesa, toks teiginys gali rodyti ir nepakankamą pasitikėjimą moderniąja tautiečių kūryba, kartu nevisavertiškumą. Čia reikėtų prisiminti Juozo Miltinio žodžius, kad „absoliutus atsidavimas tautodailei visą Lietuvą paverstų senienų muziejumi“37. Sakralizuota ir pati tauta, ypač kaimas kaip amžinoji tautiškumo versmė. Kunigas Eduardas Simaška būsimosioms mokytojoms 1942 m. kalbėjo, kad reikia ugdyti vaikus, kurie „nepasiduotų atėjūnų – pavergėjų įtakai, bet tausotų tai, ką išsinešė iš savo šiaudinės pastogės“38. Sovietmetis parodė, kad sunaikinus šiaudinę pastogę tauta išliko. Išliko ir sunaikinto kaimo ilgesys.
Itin svarbus kuriant tokius mitus yra istorijos vaidmuo. Anot D. McCrone, mitologizuota istorija „parodo tautinius identitetus ir su jais susijusias vertybes, aprašo ir paaiškina pasaulį, kuriame toks identitetas ir vertybės yra išgyvenami“. Todėl „praeitis yra galingas teisėtumo šaltinis tiems, kurie nori pakeisti dabartį į geresnę ateitį“39, taigi ir rezistentams. Nors mitologija kuriama visoje kultūroje, tačiau svarbiausia yra istorija, kuri parodo nenutrūkstamą tautos egzistenciją nuo pat proistorės. Turbūt todėl karo metais itin susidomėta praeitimi, ieškota šaknų, kuriomis būtų galima didžiuotis. Archeologai rašė apie ankstyvąją baltų kultūrą, buvo labai susidomėta etnografija, spausdinamos Lietuvos miestelių istorijos, siekiama saugoti kultūros ir istorijos paveldą (rengtas net naujas kultūros paminklų įstatymas). Mitams reikia ir simbolių, vienijančių tautą. Jais dažnai tapdavo žymios praeities asmenybės, kurių jubiliejai plačiai minėti visoje Lietuvoje. Bronius Pundzius 1943 m. sukūrė, tiksliau, naujai įprasmino seną simbolį. Ant Puntuko šio skulptoriaus iškalti Dariaus ir Girėno bareljefai tarsi sulieja lakūnų parodytą lietuvių drąsą, didvyriškumą bei amžinumą ir akmens simbolizuojamą tvirtybę. Prisiminus sklidusius gandus, kad lakūnus pašovė vokiečiai, galima spėlioti ir apie šio simbolio antivokiškumą.
Kultūrinei veiklai trukdė ir materialinis nepriteklius. „Aušros“ muziejus karo metais surinko nedaug eksponatų, rengė nedideles etnografines ekspedicijas. Ir šio, ir kitų muziejų bei mokslo institucijų veikla daugiausia apsiribojo
_________________________
36 V. B. Pšibilskis. Pabūklams griaudžiant (Iš kultūrinio gyvenimo nacių okupuotoje Lietuvoje istorijos) // Iš lietuvių XX a. kultūros istorijos…, p. 153.
37 J. Miltinis. Butaforinė pantera su devyniom iltim // Varpai. 1943, p. 242.
38 M. Kiautaitė-Laugalienė. Jaunystė ir rezistencija. Ukmergė, 1996, p. 7.
39 D. McCrone. The sociology of nationalism. Tomorrow’s ancestors. London and New York, 1998, p. 51–52. |
dizainas ir programavimas giriaus