| dojo lietuviškos kilmės atributus savo antspauduose, t. y. lietuvišką skydą78.
Taip pat derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kunigaikščio mitra, pasirodžiusi Vytauto antspaude, toliau matoma Žygimanto Kęstutaičio, Švitrigailos majestotiniuose antspauduose. Ją mini M. Strijkovskis Aleksandro, Kazimiero, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto pakėlimo ceremonijose, J. Dlugošas rašo apie kunigaikščio kepurę, kurią Vilniaus katedroje Vilniaus vyskupas uždėjo Kazimierui ant galvos. Pradedant nuo Aleksandro laikų didžiųjų kunigaikščių vainikavimo ceremonialą sudarė dviejų insignijų įteikimas: mitrą valdovui ant galvos uždėdavo Vilniaus vyskupas, o kalaviją įteikdavo maršalka. Taigi Lietuvos kontekste kunigaikščio mitra neabejotinai yra aukščiausios ir suverenios valdžios ženklas. Kiek kitaip klostosi situacija Mozūrijoje. Kaip kunigaikščio insigniją mitrą Mozūrijos Piastai naudoja iki XVI a.79 Mitra išreiškė Mozūrijos Piastų politines deklaracijas, „suverenios valdžios manifestaciją“80. Tačiau esminis skirtumas yra suverenaus valdovo institucija Lietuvoje. Todėl Vytauto majestotiniame antspaude matoma kunigaikščio mitra yra ne politinės deklaracijos išraiška, kaip buvo Silezijos ar Mozūrijos kunigaikščių antspauduose, ne tik kunigaikščio rango asmenį nurodanti, bet ir suverenaus valstybės valdovo valdžią išreiškianti insignija. Mitra Vytauto majestotiniame antspaude pirmiausia reprezentuoja suvereną ir tik vėliau nurodo jo rangą, t. y. svorio centras yra valstybės valdovas.
Vytautas pirmasis iš Lietuvos kunigaikščių pasinaudojo šia kunigaikščio valdžios insignijų – mitros ir kalavijo – simbolika ir perkėlė jas į antspaudą81. Dar derėtų paminėti, kad antspaude taip pat matomas ir apsiaustas. Ar iš tiesų Vytautas savo antspaude pasinaudojo atpažįstamomis insignijomis ir jų vaizdavimo tradicija, ar jau turimi jo valdžios išraiškos simboliai atitiko to meto priimtus kunigaikščio valdžios ženklus? Kiek galima spręsti iš antspaudo, Vytauto – kunigaikščio mitra primena to meto kunigaikščių mitras82. W. Semkovicz ją vadina dvidale mitra, Z. Piech – kunigaikščio mitra. M. Strijkovskis ją mini rašydamas apie Vytauto pakėlimą83. Šaltiniuose apie jokias kitas Vytauto kaip valdovo insignijas iki jo bandymo karūnuotis prieš pat mirtį neužsimenama, jei neminėsime Ordino magistro laiško, kuriame kalbama apie pagonišką karūną, kuri, kaip aiškėja iš laiško turinio, nieko bendra su
___
78 Ascikas K. Lietuviškas skydų tipas // Mokslas ir gyvenimas. 1978, Nr. 12; Denkstein V. Elementy wschodnie i zachodnie w czeskim uzbrojeniu XV wieku // Kwartalnik historii i kultury materialnej. Warszawa, 1973. Rocznik 21, Nr. 12.
79 Mitra vėliau pasirodo tik Janušo II, Boleslovo IV sūnaus, antspaude – Kuczyński S. K. Pieczęcie książąt mazowieckich, p. 139, fig. 73. Tai pėsčio valdovo antspaudas, vaizduojantis valdovą su mitra, dešinėje rankoje laikantį pakeltą kalaviją, kairėje – skydą su sparnuota gyvate. Mitra yra vaizduojama XV a. vidurio Mozūrijos statuto miniatūroje, kurioje matome šešis Mozūrijos kunigaikščius su mitromis ir apsiaustais – Lileyko J. Regalia polskie, p. 25, il. 15. XV a. pabaigoje Janušo II iždo inventorius mini penkias mitras. A. Gieysztor mano, kad Janušo iždo istorija siekia Janušo I laikus (XIV a. vid.). Gali būti, kad mitros buvo sukauptos per visą iždo gyvavimo laiką. Mitra pasirodo XVI a. paskutinių Mozūrijos Piastų sfragistikoje – Piech Z. Mitra książęca, p. 33.
80 Piech Z. Mitra książęca, p. 33.
81 I. Jonynas vietoj kalavijo Vytauto antspaude mato skeptrą. Ar tai skeptras, ar kalavijas, abejoja M. Gumowski, nors labiau linksta prie kalavijo. Jonynas I. Vytauto ženklas. Nr. 4, p. 33–34. Gumowski M. Pieczęcie książąt, p. 720–721, tab. V 34.
82 Piech Z. Mitra książęca, p. 35–44. Plačiau apie karūnų tipus – Hauptmann F. Wappenkunde. München und Berlin, 1914, p. 48–50. Apie Lenkijos karalių karūnas rašo – Gieysztor A. „Nos habemus caesarem nisi regem“. Korona zamknięta królów polskich w koncu XV wieku i w wieku XVI // Muzeum i twórca. Studia z historii sztuki i kultury ku czci prof. Stanisława Lorentza. Warszawa, 1968, p. 277–292.
83 Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkej Rusi, t. 2, p. 97. |