1935 m. vasarį E. Turauskas pasiūlė J. Friedmanui apsvarstyti galimybę įvesti kontingentus ne tik Lietuvos prekėms, įvežamoms į Čekoslovakiją, bet ir Čekoslovakijos prekėms, įvežamoms į Lietuvą. J. Friedmano nuomone, čekoslovakams tai yra nepriimtina, o dėl balanso pareiškė: „Balansų netolygumai priklauso nuo įvairių kraštų ekonominės struktūros ir jų idealios lygybės galima būtų pasiekti tiktai tarptautiniu mastu. Pasiryžus žūtbūt siekti balansų išlyginimo su kiekviena šalimi, galima greičiau pakenkti savo šalies ekonominei būklei, negu ją pagerinti“⁷¹.

Dar neprasidėjus deryboms J. Skalickis iš Prahos buvo informuotas, kad iš būsimų derybų nesitikima jokių didesnių Lietuvos ir Čekoslovakijos prekybos santykių sureguliavimo pakitimų, o kompensacijos principas (apie kurį vis dažniau užsimindavo Lietuvos atstovai) santykiuose su Lietuva Čekoslovakijai yra nepageidautinas ir nenaudingas (dėl netolygaus importo ir eksporto prekių skaičiaus ir mokesčių politikos)⁷².

Čekoslovakija ne iš karto sutiko priimti Lietuvos delegaciją (1935 m. sausį Lietuvos pasiuntinybė neoficialiai gavo neigiamą atsakymą) – A. Štangleris Lietuvos atstovus priėmė tik 1935 m. kovo 19 d. Jis iš pat pradžių pareiškė, jog svarstyti Lietuvos pageidavimus dabar yra netinkamas laikas, o pagrindinė to priežastis – šiuo metu Čekoslovakijoje yra galvojama apie naujo įvežimo režimo įvedimą (monopolinį). Dėl prekių srautų apskaitos metodikos skirtumų A. Štangleris pareiškė, jog tai kelia čekoslovakams tam tikrą susirūpinimą, nes nuo 1933 m. iki 1934 m. Lietuvos įvežimas į Čekoslovakiją padidėjo 160 proc., o Čekoslovakijos įvežimas į Lietuvą – tik 11 proc. A. Štanglerio įsitikinimu, tokie skaičiai turėtų pagerinti licencijų išdavimą čekoslovakiškoms prekėms⁷³. Buvo akcentuota, kad jei ir toliau Čekoslovakijos išvežimas mažės, gali sumažėti Čekoslovakijos suinteresuotumas Lietuvos įvežamomis prekėmis⁷⁴.

Lietuvos delegacijos atstovams teko konstatuoti, kad derybų „pilnoj to žodžio prasmėj“ su Čekoslovakija nebuvo⁷⁵, tačiau J. Friedmanas savo ruožtu pažadėjo, jog bus skiriami tokie pat arba net didesni sviesto ir kiaušinių kontingentai.

1936 m. ir 1937 m. Lietuvai leidžiamų įvežti prekių kontingentai buvo derinami tarp Lietuvos pasiuntinybės Prahoje ir Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos. J. Friedmanas liko ištikimas ankstesniems savo teiginiams sakydamas: „Rašytos sutartys, taip pat ir kliringai nėra rekomenduotinas daiktas ir jų kur galima reikėtų vengti“⁷⁶, tad Lietuvos ekonomikos departamento direktorius J. Norkaitis

___

70 Lietuva pageidavo gauti tokius kontingentus:
1000–1500 kiaulių per mėnesį, 60 000 vnt. žąsų, 200–300 t taukų, 500 t sviesto, 70 vag. kiaušinių.

Lietuvos ekonomikos departamento darbų apžvalga 1935 02 15 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 276, l. 3.

71 E. Turausko pranešimas Ekonomikos departamento direktoriui S. Kuzminskui 1935 02 26 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 109, l. 39–40.

72 Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos pranešimas pasiuntinybei Kaune 1935 03 04 // AMZV. IV sekcia, 920, č. 30.243.

73 Lietuva, siekdama riboti importą į savo šalį, nuo 1932 m. priėmė net kelis įstatymus. Jie numatė prekių rūšis, kurių įvežimas yra ribojamas. Į šiuos sąrašus pateko dauguma prekių, kurias Čekoslovakija buvo suinteresuota eksportuoti į Lietuvą.

74 Derybų protokolas 1935 03 19 // AMZV. IV sekcia, 920, č. 38.246.

75 Lietuvos ekonomikos departamento biuletenis
Nr. 4. 1935 m. // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 271, l. 66.

76 J. Friedmanas buvo tos nuomonės, kad dviejų šalių prekybos santykių išsiplėtojimui geriausia priemonė esanti gera valia, kuri gali daugiau nei rašytos sutartys.

Lietuvos pasiuntinio E. Turausko Pro memoria
1936 04 22 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 110, l. 7–8.