Kompromitavimo metodas buvo veiksmingas tik iš dalies, nes nepasiekė svarbiausio tikslo – neprivertė nutraukti antisovietinės veiklos, bet šešėlis ant kai kurių asmenų gero vardo, moralės, veiklos motyvų vis dėlto krito. Šios kompromitavimo akcijos parodė, kad KGB nesvarbu, kokiomis priemonėmis kovoti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų, ir dar kartą paliudijo nusikalstamą šios sistemos prigimtį.

KGB kovoti su vidaus opozicija naudojo įvairias priemones, bet nuo šeštojo dešimtmečio pakeitė taktiką ir kovoti su valdžiai neįtinkančiomis jėgomis bei procesais pasitelkė psichologinio poveikio priemones. Viena jų – kompromitavimas – neigiamos viešosios nuomonės apie asmenis ar organizacijas sudarymas.

KGB naudoto kompromitavimo principai – tikslingas informacijos pateikimo visuomenei laikas, forma, adresatas ir emocinis poveikis. Kompromituojanti informacija paviešinama siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą ir pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo. Kompromituojanti medžiaga galėjo būti susijusi su žmogaus asmenine ir visuomenine, profesine veikla. Sovietinėje Lietuvoje KGB kompromituojančia informacija laikė žmogaus veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos laikotarpiu ir visa, kas KGB požiūriu žmogų darė įtartiną ir nepatikimą. KGB, kompromituodamas valdžios oponentus, siekė ne tik juos apšmeižti, spausti, slopinti jų veiklą, bet ir paveikti visuomenę, kad ši atsiribotų nuo jų ir jų skleidžiamų idėjų. Svarbiausias visų kompromitavimo akcijų tikslas – skaldyti, slopinti antisovietinį judėjimą Lietuvoje ir trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose bei pateisinti vykdomas represijas.

Kompromitavimo objektai atskleidžia stipriausias antisovietines jėgas, kurios veikė Lietuvoje ir išeivijoje – tai Katalikų bažnyčia, neleidusi valdžiai užvaldyti žmogaus sąmonės ir iki galo suformuoti „homo sovieticus“, išeivijos organizacijos Santara-Šviesa ir VLIK, kėlusios Lietuvos okupacijos klausimą, bet ir skatinusios lietuvių antisovietinį, žmogaus teisių gynimo judėjimus. Disidentai ir atskirų antisovietinių akcijų autoriai savo veikla ir poveikiu žmonėms silpnino sovietinės sistemos pagrindus, nuolat primindavo Lietuvos laisvinimo ir valstybingumo atkūrimo klausimą.

Išskiriamos kelios kompromitavimo formos – melo ir šmeižto kampanijos, KGB inicijuoti laiškai ir peticijos, politinių bylų kriminalizavimas ir psichiatrijos naudojimas. Kiekviena iš jų savaip siekė diskredituoti antisovietinį judėjimą, bet jas siejo bendras motyvas – depolitizuoti antisovietines akcijas, iškraipant jų tikrąją prasmę ir tikslus, suteikiant joms kitą turinį.

Kompromitavimo akcijų sėkmę lemia pasiektas tikslas. Kompromitavimo metodas nebuvo veiksmingas, nes nepasiekė svarbiausio tikslo – priversti žmones nutraukti antisovietinę veiklą. Bet buvo apjuodintas kai kurių asmenų geras vardas, sukelta trintis tarp organizacijų, tarpusavio nepasitikėjimas. Tokie KGB veiklos būdai ir metodai parodė, kaip toli jis ir sovietinė valdžia gali eiti, kad tik pakenktų savo priešininkams ir išlaikytų sistemos stabilumą.