Bandydamas gesinti kritikos židinius, MA prezidentas ruošė dirvą rytdienos Visuomeninių mokslų skyriaus posėdžiui, kuriame Žiugžda turėjo būti perrinktas instituto direktoriumi. Ši taktika davė vaisių – galimybe radikaliai performuoti sovietinės lietuvių istoriografijos diskursą nebuvo pasinaudota. Gruodžio 15-ąją svarstant Žiugždos kandidatūrą tik vienas Vincas Mykolaitis-Putinas pareiškė balsuosiąs prieš jį, į direktoriaus postą siūlydamas Jurginį. Visi kiti prelegentai vieningai deklaravo pasitikėjimą dabartiniu įstaigos vadovu. Ekonomistas Dzidas Budrys pavadino Žiugždą „žymiausiu respublikos istorijos specialistu“42, o Jablonskis pareiškė, jog „nėra kito asmens, kuris galėtų vadovauti istorijos mokslo frontui respublikoje“43. Rinkimų į Istorijos instituto direktoriaus postą rezultatai patvirtino iš tribūnos reikštą pasitikėjimą. Po diskusijos vykusiame slaptame balsavime už Žiugždą, kaip kandidatą į Istorijos instituto direktoriaus postą, balsavo 9, prieš – 1 ir 1 biuletenis buvo pripažintas negaliojančiu44.

Kodėl įvykiai pakrypo būtent tokia linkme? Kur slypi opozicijos Žiugždai ir jo kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui nesėkmės priežastis? Atsakymą sufleruoja paties Istorijos instituto direktoriaus ir MA prezidento laikysena. Žiugžda jautėsi itin drąsiai jam mesto iššūkio akivaizdoje, akiplėšiškai melavo ir neigė principinių klaidų buvimą rengiamo vadovėlio tekste. O Matulis besąlygiškai palaikė Žiugždą. Tokia patyrusių mokslo funkcionierių laikysena buvo anaiptol ne desperacijos, o olimpinės ramybės išraiška. Ramybės, kurią įkvėpė žinojimas, jog jie atstovauja LKP CK biuro ir konkrečiai – Sniečkaus pozicijai. Partijos elitas susiklosčiusioje delikačioje situacijoje buvo priverstas rinktis: arba prognozuojamas, lengvai valdomas CK „įkaitas“ Žiugžda45, arba naujas istorikų cecho prievaizdas, kurio tapimas Istorijos instituto direktoriumi gali sustiprinti „nacionalistines nuotaikas“ (labiausiai tikėtinas tolesnis įvykių raidos scenarijus, jeigu į Žiugždos vietą būtų paskirtas-išrinktas faktinis jo oponentas Jurginis). Šią versiją patvirtina faktai.

1957 m. sausio 16 d. vykusiame Sniečkaus ir kitų valdžios atstovų neviešintame pasikalbėjime su LTSR Rašytojų sąjungos nariais komunistais pirmasis sekretorius labai atvirai deklaravo savo požiūrį į TSKP XX suvažiavimą ir jo nulemtas permainas. „Dabar ne laikas aiškintis, kas kaltas. Kas kuo nėra kaltas? Dabar reikia užmiršt rietenas, jei jos neturėjo principinio charakterio. Ir aš kaltas buvau, jei norit savikritikos. Čia mes susirinkom tam, kad susitelktume kovoje už socialistinę Lietuvą. [...] Jei mes čia svai

---

42 LMAA. F. 1, ap. 4, b. 77, l. 30.

43 Ten pat, l. 31.

44 Ten pat, l. 34.

45 Vienas Žiugždos biografijos faktas – 1937 m. įvykęs suartėjimas su tautininkų partija – vertė jį ne tik klusniai vykdyti visus nurodymus „iš aukščiau“, bet ir jausti nuolatinę grėsmę dėl savo egzistencijos. Apie Žiugždos bendradarbiavimą su tautininkais žinojo tiek tuometiniai jo bendradarbiai, tiek aukščiausioji sovietinės Lietuvos valdžia. 1950 m. vasario 17 d. LTSR MGB ministro pavaduotojo A. Leonovo specialiajame pranešime TSRS MGB 5-osios valdybos viršininkui pulkininkui A. Volkovui dėl politinio nepasitikėjimo LTSR Mokslų akademijos viceprezidentu Žiugžda pažymima: „Šaltinis „Aleksandrovskis“ pranešė, jog Žiugžda 1937 metais suartėjo su tautininkais, spausdino straipsnius vyriausybiniuose žurnaluose „Tautų mokykla“ ir „Mokslo dienos“. Eilėje straipsnių jis aukštino Lietuvos prezidentą Smetoną ir buržuazinės švietimo sistemos pasiekimus. Šie duomenys patvirtinami medžiaga, pateikta Matulaičio, ir parodymais, kuriuos davė suimtas tautininkų partijos lyderis Cesevičius“ (žr.: LYA. F. K-1, ap. 10,
b. 155, l. 127–128). Cituojama pagal: Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius, 2003, t. I, p. 236). Nesaugumo jausmas dėl „praeities klaidų“ sukūrė „savanoriško LKP CK įkaito“ fenomeną ir provokavo Žiugždą vis naujoms „ideologinės ištikimybės“ deklaracijoms ir radikaliems Lietuvos istorijos vaizdinio deformavimams.