ir suardymus komunistų valdomos šalies viduje. Sovietinė epocha suvokiama kaip neabejotinai sava, iš Rusijos istorijos išaugusi, o ne iš išorės kažkieno primesta, tačiau tais laikais padaryti nusikaltimai – tai jau nebe Rusijos, o komunistų, stalinizmo ar pan. darbas.

Lietuva savo santykiuose su Rusija tą dialektiką politiškai bene aiškiausiai jaučia sovietinės okupacijos žalos atlyginimo byloje, tačiau šiame straipsnyje susitelkiama į kitą, istorinę problemos pusę. Tarę, kad politika yra politikų ir politologų, o istorija – ką nors bepamenančių žmonių ir istorikų reikalas, pamėginsime pasiaiškinti, kaip Lietuvos ir Rusijos santykius toje praėjusioje epochoje suvokia, vaizduoja ir aiškina šiuolaikinės Lietuvos istorikai.

Kodėl toji epocha vadinama „XX a.“? Šiuolaikinėje vakarietiškoje (ir savo vakarietiškumo politiniu korektiškumu nedangstančioje) istoriografijoje dvidešimtas amžius suvokiamas kaip trumpas, pavyzdžiui, prasidėjęs sulig Pirmojo pasaulinio karo pradžia ir pasibaigęs „pasaulinės komunizmo sistemos“ žlugimu. Maždaug šitaip praeito šimtmečio chronologines ribas dažniausiai brėžia ir Lietuvos istorikai, tyrinėjantys ar rašantys moderniosios Lietuvos valstybės istoriją. Tačiau palyginti su ilgu ir monolitišku XIX a., kuriame tiksliausia kalbėti apie Rusijos ir lietuvių santykius, XX a. buvo itin įvairialypis, turiningas ir sudėtingas. Viena vertus, vietoj Rusijos imperijos regime netgi nevisiškai valstybę, o bolševikų sukurtą naujo tipo politinį darinį, didžiąją šio laikotarpio dalį apsieinantį be „Rusijos“ pavadinimo. Kita vertus, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susikūrusi Lietuvos Respublika Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ištisai pusei šimtmečio „išstumiama“ iš pasaulio istorijos arenos. Tiesą sakant, apie „Rusijos“ ir „Lietuvos“ santykius po 1940 m. apskritai sudėtinga kalbėti netgi iš retrospektyvos. Tačiau šiame tekste vis dėlto pamėginsiu aptarti šiuolaikinės mūsų istoriografijos situaciją būtent tokiu kampu. Todėl skirsiu dėmesio anaiptol ne visiems istoriniams darbams, kurie susiję su „rusų ir lietuvių santykiais“ ar užpildo kokias nors „baltąsias dėmes“ dvišalių santykių istorijoje. Pirmiausia kalbėsiu apie tokius tyrimus, kurie greta savarankiškų tikslų ir siekių taip pat suvokia Rusijos ir Lietuvos dvišalių santykių problemą (toliau ją sutrumpintai vadinsiu „mūsų tema“). Taigi aptarsiu konceptualias studijas, kurios įstengia arba stengiasi geriau suvokti Sovietų Sąjungos (arba sovietų režimo) ir Lietuvos (arba jos valstybingumui atstovaujančių asmenų ar struktūrų) politinius santykius.

Patogumo sumetimais šiuolaikinės lietuvių istoriografijos pavyzdžius apžvelgsiu chronologine tvarka, kaip sąlyginius rėmus pasitelkdamas (pusiau savavališkai išskirtus) šešis Rusijos ir Lietuvos santykių XX a. etapus: 1) 1915–1920: Lietuvos valstybingumo ir bolševizmo Rusijoje kūrimasis ir įsitvirtinimas; 2) 1920–1939: taiki SSRS ir Lietuvos koegzistencija; 3) 1939–1941: Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos valstybės sunaikinimas (skliaustuose reikia palikti Vokietijos okupacijos metus kaip ypatingą, temos ribas peržengiantį „tarpulaikį“); 4) nuo 1944: bendra sovietinė epocha, kai dvišalių politinių santykių nėra, nebent asimetriniai – sovietinės represijos versus lietuvių pasipriešinimas. (Buvusių Lietuvos piliečių prisitaikymas prie sovietų valdžios, susitaikymas su svetimųjų viešpatavimu ir nelaisve – tai ne mūsų tema. Tačiau jos elementų galima įžvelgti Sovietijos politikoje prieš lietuvių išeivijos politines organizacijas, disidentų, pogrindininkų ar Katalikų Bažnyčios aktyvistų persekiojimuose); 5) 1988–1991: SSRS žlugimas ir Lietuvos valstybės atkūrimas; 6) šiandienių tarpvalstybinių santykių istoriniai aspektai.