ROMANTINĖ BALTOFILIJA LATVIJOS ISTORIOGRAFIJOJE

Tebebado akis aktuali, nors gal jau banali tiesa: iš visų kaimyninių šalių Latvijos istoriografija mums mažiau­siai pažįstama. Reta išimtis šia prasme Zenono Ivinskio moksliniai darbai, kuriuose gausiai naudojami ir įvertina­mi Latvijos istorikų tyrinėjimai. Antai garsiojoje Lietuvos istorijoje jis plačiai rėmėsi H. Moros (Moora), A. Spekės (Spekke), Šmito P., Šturmo E., Straubergo K., Švabės A. ir kitų Latvijos istorikų, archeologų bei etnologų stu­dijomis, periodizuodamas Lietuvos istoriją, siejo ją su svarbiausiais Latvijos ir Estijos praeties laikotarpiais.¹

Norėdami bent kiek prisidėti prieš šios tyrinėjimų krypties ir mėginsime aptarti romantinę baltofiliją Latvi­jos istoriografijoje.

Romantinė baltofilija, mūsų supratimu, - tai istorinė ir kultūrinė koncepcija, kurios autoriai baltų praetį, pirmiausia pagonybę, traktuoja kaip atskirą civilizacinę monadą, supriešindami ją su krikščioniška Vakarų kultū­ra. Pagoniška kultūra, jų manymu, sudariusi tautiškumo šerdį, tautos dvasios pagrindą. Jos praradimas sukėlęs grėsmę pačiam tautiškumui.

XIX a. romantinis požiūris į istoriją labai padėjo lietuvių ir latvių tautoms atgimti, idealizuotos praeities iš­kėlimas, prisiminimas apie didžiavyrių žygius padėjo joms susitelkti, atgauti istorinę savigarbą, paskatino jas siekti valstybingumo. Vis dėlto vėliau lietuvių ir latvių praeity ieškojimas vien garbingų įvykių neskatino moksliškumo, net kliudė objektyviau nušviesti Baltijos šalių praeitį, surasti jų vietą Europos istorijoje.

Suprantama, tautiniai jausmai be galo svarbus, nesilpstantis veiksnys, taip pat skatinantis ir mokslinę kūrybą. Į jį neatsižvelgus, bet kokie Europos vienijimo, demokratijos ir politinės kultūros plėtojimo planai nueis niekais. Bet blogai, kai tas veiksnys tiesiogiai prasiskverbia į argumentų lygį, kai ne tik skatina tautos garbei kurti nepri­ekaištingą mokslą, bet ir pastūmėja formuoti palankius argumentus, jei, anot A. Šapokos, "mažos klaidos čia" tampa "leistinos".

Palinkti į baltofiliją Latvijos istoriografija neturėjo palankių sąlygų, jau vien todėl, kad latvių istorija nebuvo gal­būt tokia garbinga kaip lietuvių. Ne dėl kultūrinio ar politinio atsilikimo, o daugiausia dėl ypač pavojingos geopo­litinės padėties, dėl to, kad latvių žemė atsidūrė agresijos smaigaly, ji buvo užkariauta dar XIII a. Latviai net 700 metų vilko svetimšalių jungą.