Pateikus tokią rekonstruotą įvykių chronologiją galima bent trumpai panagrinėti, kaip Kęstutis pabėgo iš Marienburgo.

Kęstučio pabėgimo menas. Kęstučio pabėgimo iš nelaisvės pasakojime nemaža vietų, kurias galima laikyti paslaptingomis. Pirmiausia į akis krinta „atsitiktinumų“ gausa. Kęstutis uždaromas į kamerą, kurioje „atsitiktinai“ yra plyšys, rodantis ištrūkimo kryptį. „Atsitiktinai“ Kęstučiui paskiriamas tarnas Alfas (Adolfas), kurio kilmė vokiečiams buvo žinoma – pagonis. Niekas net atsitiktinai nepastebi, kaip tarnas Alfas išneša plytas iš Kęstučio ardomos kameros sienos, nors tai turėjo būti padaryta ne per vieną kartą. Prasiplatinęs angą Kęstutis naktį, per „pirmąjį miegą“, ištrūko iš kameros, apsigobė Alfo atneštu riterio apsiaustu, kartu sėdo ant atvestų didžiojo komtūro žirgų ir išjojo. Alfas apsiaustą galėjo nukniaukti ir dieną, bet kaip sugebėjo atvesti didžiojo komtūro žirgus? Nejaugi niekas to negirdėjo? (Galbūt jų kojos ir snukiai buvo aprišti skudurais?) Niekas nesaugojo vartų ir nakčiai nepakėlė pakeliamųjų tiltų? Toks aplaidumas Vokiečių ordino sostapilyje didžiai stebina, kai „nėra“ sargybos, galinčios suuosti paprasčiausius vagišius. O gal Alfas todėl ir drąsino Kęstutį pabėgti, kad geriau už jį žinojo realią situaciją? Vygando Marburgiečio geras informuotumas apie detales, kurias žinoti ne slapto pabėgimo dalyviui būtų keblu, verčia manyti, kad pats pabėgimas Vokiečių ordinui nebuvo visiška staigmena. Tas pats geras informuotumas išduoda stebėtoją, kuris viską mato, bet nekelia aliarmo.

Šiaip ar taip, aišku, kad Kęstutis nebuvo griežtai saugomas. Pabėgti sąlygos buvo geros. Kęstutis jomis pasinaudojo. Negalima kategoriškai teigti, kad jas sudarė Vokiečių ordino aukščiausioji vadovybė, bet aišku, kad ji arba nesugebėjo, arba, o tai yra labiau tikėtina, nesiėmė prevencinių priemonių. (Kiekvienam bent kartą buvusiam Marienburge lengva suprasti, kad akylai saugomam belaisviui pabėgti iš ten praktiškai neįmanoma.) Tarno Alfo veiklos laisvė buvo pakankamai didelė, kad jis galėtų padėti Kęstučiui pabėgti. Tačiau kas nustatė Alfo veikimo laisvės ribas? Maža to, Jono Posilgės paslaptinga užuomina leidžia įtarti, kad būta daugiau Kęstučio pagalbininkų. Šis kronikininkas užsiminė, kad padėjo daug žmonių, be kurių pagalbos Kęstutis nebūtų ištrūkęs į laisvę25. Galbūt lietuvių pasiuntiniams, atvykusiems į Marienburgą, buvo pavykę užmegzti kontaktus su Kęstučiu per jo tarną Alfą. Visa tai galėjo įvykti tik tuo atveju, jeigu Vokiečių ordino vadovybė Kęstučio nelaikė ypač vertingu ir / ar pavojingu belaisviu, ką rodytų ir antrajame epizode aprašytas Vokiečių ordino riterių „užmaršumas“.

Kaip žinome, Kęstutis savo gyvenimą baigė irgi nelaisvėje. Neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti, ar Krėvoje Kęstutį nužudė Jogailos tarnai, ar jis pats iš nevilties nusižudė. Dauguma istorikų linkę pirmenybę teikti pirmajai versijai. Jeigu pritartume Kęstučio nužudymo versijai, galėtume klausti, kodėl jis taip budriai buvo saugomas Krėvoje, o ne Marienburge. Nejaugi Krėvos pilies administravimas buvo aukštesnio lygio negu Marienburgo? Galbūt tik baltofilai tuo galėtų patikėti. Kur kas labiau tikėtina, kad savo gyvenimo pabaigoje Kęstutis tapo didesniu priešu Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai negu Vokiečių ordinui jo žydėjimo metais. Mąstant apie šiuos dalykus gali atsirasti nuojauta, kad Vokiečių ordino vadovybei Kęstučio pabėgimas nebuvo tragedija. O gal jie buvo nelabai suinteresuoti kalinti Kęstutį?

________________________________

25 SRP, Bd. 3, p. 81.