| Lietuvoje“75, remiantis gausia dokumentine medžiaga, visų pirma armijos teismo byla, nusakomi vienos iš kelių mūsų krašte aktyviai veikusių ir lenkų aukščiausios vadovybės remtos slaptosios lenkų karinės organizacijos (POW) tikslai, uždaviniai ir bandymai 1919 m. rugpjūčio pabaigoje suduoti Lietuvos nepriklausomybei lemiamą smūgį. Apie šios organizacijos priešvalstybinę veiklą savo knygelėje rašė ir M. Šalčius76.
1919–1920 m. Suvalkijoje vykusias lietuvių ir lenkų kovas aprašė karininkas Tarasovas77. Pasinaudojęs generalinio štabo ir kai kurių kariuomenės dalinių archyvais ir dalyvių atsiminimais, jis fragmentiškai apibūdino pirmuosius ginkluotus susirėmimus bei lemtingas Gardino, Augustavo, Seinų ir Beržininkų–Druskininkų karines operacijas.
Tuometiniais lietuvių ir lenkų santykiais, peraugusiais į karinį konfliktą, domėjosi ir lenkų istorikai. Reikia pažymėti, kad daugelis tarpukario laikotarpio lenkų autorių publikacijų yra poleminio-propagandinio pobūdžio. Jose tie santykiai buvo vaizduojami turint visas žinomas lenkų tendencijas ir nevengiant tam tikrų istorinių faktų iškraipymo. Bandydami įrodinėti Vilnių esant antrąja Lenkijos sostine, o Vilniaus kraštą ir kai kurias kitas Lietuvos teritorijas – etninėmis lenkų žemėmis(!), jie visokiais būdais stengėsi pateisinti Lietuvos teritorijų užėmimo politiką. Aprašydami tuo metu vykusias lietuvių ir lenkų kovas jie paprastai pervertino savo laimėjimus, visaip menkindami ir niekindami Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Tokios tendencijos ypač ryškios B. Valigoros78, M. Michnievič-Hetmano79 ir kt. autorių publikacijose.
1938 m. lenkų pulkininkas J. Smolenskis, remdamasis gausia tiek lenkų archyvuose, tiek Lietuvoje sukaupta medžiaga, paskelbė didelį (500 p.) ir išsamų darbą apie 1920 m. rugsėjį vykusias lenkų ir lietuvių kovas Suvalkijoje80. Lietuvių ir lenkų kivirčo priežastimi ir pradžia laikydamas XIX a. antrojoje pusėje prasidėjusį tautinį lietuvių sąjūdį81, jis savo dviejų dalių knygoje gana tiksliai apibūdino tuometinę lenkų ir lietuvių karinę padėtį, jų turėtas ginkluotąsias pajėgas, detaliai aprašė pirmuosius nedidelius susirėmimus, o baigė karinėmis operacijomis bei 1920 m. spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartimi.
Nauju požiūriu į ano meto Lietuvos ir Lenkijos politinius-diplomatinius santykius išsiskiria 1966 m. išleista lenkų istoriko P. Losovskio monografija82. Be to, kad joje pateikta daug naujos dokumentinės medžiagos, ypač pažymėtinos autoriaus pastangos išlikti objektyviam. Pavyzdžiui, kitaip nei daugelis kitų lenkų autorių, P. Losovskis, remdamasis konkrečiais dokumentais, parodė J. Pilsudskio vadovaujamos Lenkijos darytas Lietuvai skriaudas.
Knygos autorius aptarė lietuvių ir lenkų politinio ginčo kilmę, bandymus derybomis išspręsti ginčytinus klausimus, POW 1919 m. vasarą rengtą sukilimą, turėjusį nušalinti Lietuvos vyriausybę ir jos vietoje pastatyti kitą, kuri būtų nuvedusi Lietuvą į federaciją su Lenkija, pastarosios pastangas apsupti Lietuvą, mėginant į šį planą įtraukti Latviją, lietuvių ir lenkų diplomatinius ir karinius veiksmus 1920 m. liepą–rugsėjį, taip pat atskleidžia generolo L. Želigovskio avantiūros esmę ir J. Pilsudskio vadovaujantį organizacinį vaidmenį joje.
____________________________________________________
76 M. Šalčius. Lenkų sąmokslas Lietuvoje. Čikaga, 1921.
77 Vyr. ltn. Tarasovas. Marijampolės grupės operacijos (1919–1920 m.) // Karo archyvas, t. 3, p. 225–257.
78 B. Valigora. Kaip gen. Želigovskis užėmė Vilnių // Mūsų žinynas, t. 21, p. 321–356.
79 M. Michnievič-Hetman. Vilniaus kavalerijos brigados reidas Kėdainių kryptimi // Ten pat, 1926, t. 10, p. 48–58.
80 J. Smolenski. Walki Polsko–Litewskie na Suwalszczyznie we wrzesniu 1920 r. Warszawa, 1938.
81 Ten pat, p. 10.
82 P. Lossowski. Stosunki polsko–litewskie w latach 1918–1920. Warszawa, 1966. |
dizainas ir programavimas giriaus