2. Lenkų karinės agresijos plitimas Lietuvoje (1919 m. balandžio 19 d.–1920 m. liepos vidurys)

Nepavykus pirmajam „žygiui į Lietuvą“ 1918–1919 m. sandūroje, lenkų vadovybė neatsisakė minties pakartoti karinę akciją, laukė tam tinkamos progos ir rengėsi tiek politiškai, tiek kariškai.

1919 m. kovo. pabaigoje–balandžio pradžioje bolševikų jėgos Lietuvoje buvo išsidėsčiusios taip, kad tarp Vilniaus ir Lydos rajonuose veikusių jų divizijų buvo susidariusi didelė tuštuma – spraga, kurioje atsidūrė svarbūs į Vilnių vedantys keliai. Lenkų kariuomenės vadovybė, rengdama Vilniaus užgrobimo planą, ir nutarė pasinaudoti ta bolševikų kariuomenės išsidėstymo spraga Marcinkonių–Vilniaus–Lydos trikampyje.

Tačiau pasinaudoti palankia situacija ryžosi ir Lietuvos vadovybė. Jai buvo žinoma, jog bolševikų užimtose Lietuvos srityse vyravo netvarka: kariai demoralizuoti, maištavo, gyventojai buvo nepatenkinti buvusia tvarka ir laukė ateinant lietuvių. Tokiomis aplinkybėmis ir kilo sumanymas pamėginti iš bolševikų atsiimti Vilnių, juo labiau kad vadovybę pasiekė žinios apie lenkų jėgų telkimą Gardino apylinkėse. Dar 1919 m. vasario 28 d. krašto apsaugos ministras karininkas M. Velykis įsakė karininkui K. Škirpai, gerai žinančiam padėtį Vilniuje, parengti jo valdymo planą, kai šis miestas bus išlaisvintas iš bolševikų okupacijos11 . Nors Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo dar nedidelės, nutarta pasinaudoti patogiu momentu, pulti bolševikus ir pirmiesiems atgauti sostinę Vilnių. Tuo tikslu 1919 m. kovo 11 d. buvo sudaryta karininko S. Nastopkos vadovaujama Atskiroji brigada12 .

Kadangi nebuvo pakankamai jėgų pulti bolševikus visu frontu, nutarta sutelkti pajėgas dviejose vietose ir suduoti priešui smūgį, kad jis turėtų trauktis. Tai buvo pirmoji organizuota puolamojo pobūdžio lietuvių karinė operacija, kokių anksčiau besikuriančioje kariuomenėje dar nebuvo. Pulta dviem rinktinėmis: tai pietinė (dešinioji) – iš Alytaus įgulos ir šiaurinė (kairioji) – iš Kauno įgulos. Puolimas vyko 1919 m. balandžio 3–8 d. Vilniaus kryptimi. Nors kovos ir buvo atkaklios, bolševikams suduotas nemažas smūgis, bet tuokart jų išvyti iš Vilniaus nepavyko – jėgos dar buvo per menkos13 .

Tuo pasinaudojo lenkai. Iniciatyvos pulti Vilnių ėmėsi pats J. Pilsudskis, laikęs Vilnių ir drauge Lietuvą savo tikrąja tėviške. Skubėti žygiuoti į Vilnių jį ypač vertė baimė, kad lietuviai neužbėgtų jam už akių. Žinodamas, jog šis lenkų žygis į Vilnių Vakarų didžiųjų valstybių bus suprastas kaip aneksija, J. Pilsudskis, būdamas realistas, artėjant Taikos konferencijos Paryžiuje posėdžiui, ryžosi panaudoti „įvykusių faktų“ politikos metodiką ir, kaip teigė savo artimiesiems, „įjoti į Vilnių pro Aušros Vartus ant balto žirgo“14 .

1919 m. balandžio 19–21 d. lenkai staigiu puolimu užėmė Vilnių. Po to, verždamiesi gilyn į Lietuvos teritoriją, užėmė nemažus jos plotus. Okupuodami didelę Lietuvos teritorijos dalį, jie visiškai nederino karo veiksmų su Lietuvos kariuomene, neatsižvelgė į Lietuvos interesus. Taigi tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių susidarė nepaskelbta karo padėtis. Lietuviai skelbė, jog lenkai yra okupantai, įsitvirtinę Lietuvos teritorijoje be Lietuvos vyriausybės sutikimo.

Lenkų įvykdyta Vilniaus okupacija sukrėtė

11 Karin. K. Škirpos 1919 m. vasario 28 d. slaptas pranešimas Nr. 8 Krašto apsaugos ministrui // Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA). F. 923, ap. 1, b. 149, l. 216–217.

12 1919 m. įsakymai Krašto apsaugos ministerijai // LCVA. F. 38. 4, ap. 1, b. 3, l. 47.

13 Atskiros brigados ir II pėst. divizijos štabo karo dienynas (1919 03 11–12 31) // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 76, l. 2-9; Lietuvos kariuomenės kūrimosi ir pirmosios mūsų kariuomenės operacijos 1919 m. // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 4, l. 32.

14 Jundzill Z. Niefortunna wyprawa Kowienska. 1955, t. 5, p. 207.