| akcentuojanti ūkinių procesų vaidmenį) yra labiausiai atitinkanti integralios istorijos paieškas. Aišku tik, kad be civilizacijos sąvokos šios paieškos būtų žingsnis atgal. Nesileisdami į išsamesnius ir platesnius svarstymus, kol kas pasirenkame mums mažai žinomo (tačiau ne kur kitur, o Vilniaus universitete prieš karą dirbusio) lenkų istoriko, teoretiko ir istoriosofo F. Koneczny'o (1868-1948)7 apibrėžimą: „Civilizacija – bendruomeninio gyvenimo sutvarkymo metodas”8. Ypač perspektyvi F. Koneczny'o idėja apie civilizacijų skirtumų priklausomybę ne tik nuo religinių ir moralinių idėjų, ne tik nuo originaliai jo formuluojamų sveikatos ir gerovės sampratų, bet ir nuo teisinių sistemų, kurioms autorius taiko sąvoką „trojprawo". Tiesa, F. Koneczny, skirtingai nei F. Braudelis, vienos tautos ar šalies nelaiko atskira civilizacija, tačiau jau tai, kad atskirose šalyse gyvenamas savarankiškas „bendruomeninis” gyvenimas (bent jau politinių tvarkymosi principų požiūriu) leidžia kalbėti apie atskirų šalių ir tautų civilizacijų mozaiką, kuri ir sudaro supracivilizaciją (tarkim, Europą). Vadinasi, mūsų teksto klausimą apie civilizacijos „pobūdį” galima būtų suskaidyti taip:
a) Kokia tauta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikšystėje kūrė visuomenės sutvarkymo principus ar „bendruomeninio” gyvenimo metodus?
b) Laikyti LDK civilizaciją savarankiška monada ar priskirti ją supracivilizacijoms (Bizantijos, Rusijos, „Turano”, Vakarų Europos lotyniškajai)?
3. Istoriografinės kolizijos
Mokslinės istoriografijos, kurios objektas būtų Lietuvos istorija, pradžia paprastai laikoma XIX a. I pusė. (Aišku, turima galvoje empirizmo kriterijus – kritinio metodo atsiradimas). Tad ir pradėkime mūsų svarstymą nuo Joachimo Lelewelio.
Su pagarba aprašinėjęs ikikrikščioniškąją Lietuvą, kaip tikras romantikas joje ieškojęs laisvės ir tautiškumo principų, vėlesnėje LDK istorijoje jis tematė tik lenkų civilizaciją Lietuvoje. Jo „Lietuvos ir Rusios istorija”9 (1839) labiau laikytina ne atskira Lietuvos istorija, o vienu iš Lenkijos istorijos tomų, jau nekalbant apie tai, kad ir šis tomas baigiasi Liublino unija. Lietuvos Statutai J. Leleweliui yra kieno tik nori, bet tik ne lietuvių civilizacijos produktas.10 Lietuviai XIX a. I-ojoje pusėje į šią koncepciją sugebėjo atsakyti anticivilizacine baltofiline11 Simono Daukanto koncepcija: jeigu civilizacija Lietuvoje yra lenkiška, tai jos lietuviams ir nereikia; Joachimas Lelewelis teigia, kad lenkai užvilko lietuviams civilizacinius marškinius, o Daukantas atsakė, kad lietuviai gražūs ir be šių marškinių. Tikroji Lietuvos kultūra yra |
dizainas ir programavimas giriaus