suprasti kaip nuorodą į Rusijos atsilikimą arba – jos „nesinchroniškumą“ Vakarų Europos procesų atžvilgiu? Taip manyti verčia pats
J. Jurginis konstatuodamas, jog baudžiavos evoliucijos kokybinį aspektą išreiškia žemės rentos kaita: „K. Marksas atodirbinę rentą (lažą) laikė paprasčiausia ir pirmine rentos forma, o rentą produktais jis priskyrė aukštesniam darbo ir apskritai visuomenės išsivystymo laipsniui (…). Piniginę rentą K. Marksas laikė paskutine feodalinės rentos forma.“²⁷  Atrodytų, jog studijos autorius dėl suprantamų priežasčių šioje savo veikalo vietoje buvo priverstas palikti skaitytojui galimybę pačiam nutiesti prasmines jungtis bei prieiti logišką išvadą. Juolab jog prie nesinchroniškos Vakarų ir Rytų Europos raidos įžvalgos J. Jurginio tekste sugrįžtama dar kartą – piniginė renta Vakaruose, anot taikliai į problemos kontekstą įkomponuotos K. Markso citatos: „…vedė arba į žemės virtimą laisva valstiečių nuosavybe, arba į kapitalistinio gamybos būdo rentą, kurią moka kapitalistinis žemės nuomininkas.“²⁸  O Rytų Europos areale „…prekybos plitimas ir bendrosios tarpvalstybinės rinkos susidarymas feodalinio ūkio vystymąsi pastūmėjo ne prie baudžiavos išnykimo, o prie jos sustiprėjimo“²⁹. Visgi oficialaus diskurso reglamentas vertė
J. Jurginį visą problemos svarstymo krūvį koncentruoti ne į kokybiškai skirtingų feodalizmų Rytų ir Vakarų Europoje paieškas, bet susitelkti prie tam tikrų vieningos formacijos atmainų (“skirtingų baudžiavos kelių į Rytus ir į Vakarus nuo Elbės“) arba konkrečių jos istorinių fenomenų pasikartojimo apibrėžtoje erdvėje versijos: „…ar tai (lažinio ūkio įsigalėjimas –
A. Š.) buvo grįžimas prie ankstyvojo feodalizmo santvarkos, vykstant atvirkščiam feodalinės rentos pasikeitimo procesui, ar tolesnis, dėsningas feodalizmo reiškinys? (…) Ligi šiol dar tebėra neaišku, ar baudžiava, kokia ji buvo Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje XVII–XVIII a., yra kiek modifikuotas X–XIII a. baudžiavos pakartojimas, grįžimas prie nueito etapo, ar tik laipsniškas laisvųjų žemdirbių (smerdų) virtimas baudžiauninkais?“³⁰  Tolesnis J. Jurginio minties vingis rodo, jog antrasis šio mokslininko išsikeltos darbinės hipotezės variantas jam atrodė įtikinamesnis ir būtent jis tapo istoriko svarstymų bei tyrimo atskaitos tašku. Tačiau šis sprendimas (neformuluoti įžvalgos apie iš esmės skirtingų visuomeninių-ekonominių santykių tipų egzistavimą Rytų ir Vakarų Europoje), nors ir išsitekdamas oficialaus istoriografinio-istoriosofinio modelio kontūruose, visgi žymėjo J. Jurginio novatoriškumą ta prasme, jog istorikas ėmėsi koreguoti ir tikslinti vienos iš bendrosios schemos dalių – Rytų Europoje egzistavusios feodalinės formacijos vaizdinį, suabejodamas F. Engelso „antrosios baudžiavos laidos“ koncepcijos tinkamumu Lietuvai³¹. O tai savo ruožtu leidžia mums daryti visai pagrįstą prielaidą, jog peržengti stalininio modelio ribas šiam mokslininkui neleido tuometinė konjunktūra, o ne jo darbo metodikos arba apskritai – požiūrio į išsikeltą problemą neefektyvumas³². Verifikuoti šią prielaidą galima aiškinantis, ar J. Jurginis matė kokybinį skirtumą tarp Lietuvoje ir Rusijoje gyvavusių baudžia-

 ___

 27 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 13–14.

 28 Ten pat, p. 14.

 29 Ten pat.

 30 Ten pat.

 31 Žr.: 21 nuorodą ir: ten pat, p. 300–301.

 32 Kita vertus, mes pripažįstame, jog šios hipotezės pagrįstumą galima kvestionuoti atsižvelgiant į kituose
J. Jurginio darbuose taikytas sinchronistines schemas. Be to, savo veikale „Lietuvos valstiečių istorija (nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo)“, išleistame 1978 m. Vilniuje, mokslininkas atsisakė ankstesnių  F. Engelso koncepcijos koregavimo bandymų (žr. skyrių „Antroji baudžiavos laida“, p. 92–101).