Suvažiavimo politinėje rezoliucijoje, kurią 1920 m. sausio 19 d. žydų reikalų ministras įteikė premjerui, rašoma, kad savo pilietinių bei tautinių teisių įgyvendinimą žydai sieja su artimiausiu laiku prasidėsiančio Steigiamojo  seimo nutarimais.

Dar tebevykstant suvažiavimui, aptarusiam ir žydų ekonominio gyvenimo klausimus, 1920 m. sausio 10 d. prezidentas A. Smetona ir premjeras E. Galvanauskas pasirašė „Laikiną įstatymą apie žydų bendruomenių teises apkrauti mokesniais gyventojus žydus"³⁰. Tai buvo 1919 m. spalio mėn. vyriausybės pareikšto požiūrio į žydų bendruomenes rezultatas. Šis įstatymas sukonkretino žydų bendruomenių principus ir funkcijas - labdaros organizavimo ir paskirstymo, socialinės pagalbos, švietimo, religinio kulto ir t. t. Jis kartu juridiniu požiūriu įteisino žydų reikalų ministro santykį su žydų autonomija. Įstatymo numatytomis nuostatomis grindžiami ir ministro administraciniai aktai - įsakymai, instrukcijos, aplinkraščiai³¹.

1920 m. sausio 30 d. ministrų kabineto nutarime dėl 1920 m. sausio 10 d. įsakymo rašoma, kad šiuo įstatymu nenorėta suvaržyti žydų, sudarant tam tikrą organizaciją, ir kad šis įstatymas kilęs pačių žydų iniciatyva. Taip pat buvo sakoma, kad tai tik pirmasis labai atsargus bandymas, jų valdžia lauks I iš žydų visuomenės naujų pasiūlymų ir patikslinimų³².

Tautiniu autonomijos įgyvendinimu Lietuvos žydai siekė etnografinių Lie-tuvos sienų, todėl vadinamos Kauno Lietuvos žydai palaikė glaudų ryšį ir su J Vilniaus bei Gardino žydais. 1920 m. spalio 9 d. Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Lenkijos gen. L. Želigovskis. Čia prasidėjo lietuvių ir žydų persekiojimai, buvo aukų. Lietuvos žydai protestavo prieš tokius lenkų karinės administracijos veiksmus ir kėlė klausimą tarptautiniu lygiu. 1920 m. spalio Į 18 d. Londono laikraštyje „Jewish Times" rašyta, kad spalio 18 d. Londono deputatų valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo žymiausi Anglijos žydų veikėjai, buvo perskaitytas tuo metu čia viešėjusio Lietuvos žydų reikalų ministro M. Soloveičiko laiškas. Jame jis palankiai nušvietė žydų padėtį Lietuvoje, tuo pat metu ragino apginti Vilniaus krašto žydus nuo lenkų šovinistų³³.

Lietuvai ištikima žydų pozicija lenkų ir lietuvių ginče dėl Vilniaus buvo ne kartą patvirtinta ir 1920 m. gegužės 15 d. pradėjusio darbą Lietuvos Steigiamojo seimo žydų frakcijos atstovų pareiškimuose.

Kol Steigiamajame seime buvo pradėti svarstyti pagrindiniai įstatymai apie žydų mažumų (taip pat ir kitas mažumas), ministro žydų reikalams kanceliarija, kurios etatai jau buvo oficialiai patvirtinti (jų buvo 24), nuveikė gana svarbų darbą. 1920 m. pabaigoje organizuotų žydų bendruomenių padaugėjo nuo 120 iki 175. 1921 m. balandžio mėn. jose įvyko nauji rinki-