Dar 1725 m. italas Dž. Viko savo knygoje "Naujo mokslo apie tautų prigimtį pagrindai" siūlė tirti konkrečios civilizacijos žmogų tokį, koks jis yra, konkrečiai ir istoriškai. Tirti ji reikia specialiųjų mokslų metodais. Subjektyvios istorijos reiškinius turi tirti socialiniai mokslai. Viena tokia specialiąja disciplina, kurios paskirtis atgaivinti ir įdvasinti konkrečios istorinės epochos žmogų, ir turinti tapti IP.

Čia kyla nauji klausimai. Kodėl IP netapo ta specialiąja istorine žmogaus sielos rekonstruotoja tokiu mastu, kokio pageidautų ir psichologai, ir istorikai? Kodėl ji kaip nesubrendėlė atrodo šalia kitų paribio ir jaunesnių mokslų - psichofiziologijos, neuropsichologijos, socialinės psichologijos ar zoopsichologijos? Gal teisus buvo H. Rikertas, priešpriešindamas kaip nesuderinamas "individualizuotą istorijos procedūrą generalizuotai gamtos mokslų procedūrai" (17; p. 944). Psichologija H. Rikertas priskiria "generalizuotas procedūras" taikantiems gamtos mokslams. IP, anot H. Rikerto, yra tik savotiškas personažų aprašymas ir negali būti tikruoju generalizuojančiu ir teoretizuojančiu mokslu.

H. Rikerto mokslų dichotomija ir realus tarpdalykinių ryšių tarp psichologijos ir istorijos silpnumas susijęs su dviem skirtingom metodologinėmnuostatom (arba paradigmom). Psichologija, praėjusiame amžiuje nukopijavusi gamtamokslinius tyrimų metodus ir strategijas, pasiryžo tapti eksperimentiniu mokslu (šis vardas apskritai tapatinamas su "mokslinės psichologijos" sąvoka). Laboratorinis eksperimentas su šūkiu "kontroliuoti visus įmanomus kintamuosius" tapo pagrindiniu reikalavimu. Tačiau toks tyrimo grynumo siekimas nutolino psichologinį tyrimą nuo tikrovės, o pačią psichologiją nuo humanitarinių mokslų.

Istorijos objektai yra žmonių praeities reiškiniai, kuriuos liudija objektyvūs faktai ir kuriuos interpretuoja tyrėjas. Psichologijos objektai izoliuoti ir tikimybiški. Be to, istorijos ir psichologijos objektai atskirti nuo laiko ir erdvės skalėje: istorijos - "ten ir tada", psichologijos - "čia ir dabar". Tiesa, laiko ir erdvės izoliaciją mokslinė psichologija mėgina įveikti minėtu generalizavimu (prisiminkime kad ir bihevioristų tendenciją žmogaus išmokimo dėsningumus aiškinti dėsningumais, gautais tiriant žiurkių išmokimą).

Nors ir egzistuoja dviejų mokslų metodologinių nuostatų skirtumai, tačiau praraja tarp jų yra daugiau dirbtinė negu tikra. Pirma, negali būti griežto psichologijos priskyrimo gamtos mokslams. Psichologija daugiau primena disciplinų konglomeratą, o ne monolitinį mokslą. Dar psichologijos klasikai skyrė ikimokslinę, filosofinę ir eksperimentinę (mokslinę)