| pusiasalį. Būtent kova prieš šiuos įsiveržėlius ir buvo pavadinta teisinga, ją rėmė ir skatino Bažnyčia. Bet ne ji šiuo atveju buvo agresorė, o normanai ir musulmonai. Ideologinės kovos, kurios prasidėjo Klermono suvažiavime, prieš musulmonus dar nebuvo kovojamos, nes pirmiausia rūpėjo nuo jų apginti krikščionių žemes (mes ankstyvaisiais viduramžiais nesusiduriame su raginimu išvaduoti Šv. Žemę). Tokia pati buvo kova su įsiveržėliais normanais. Vienas ryškesnių šios kovos literatūrinių pavyzdžių – anoniminio vienuolio apdainuota Liudviko III kova su įsiveržėliais normanais. Anonimas džiaugiasi Liudviko pergale ir teigia, kad pats Dievas siuntęs jį kovoti su stabmeldžiais48. Tad krikščionių pasaulio gynybinio karo su įsibrovėliais saracėnais ir normanais nereikėtų vadinti krikščionybės ekspansine politika, iš kurios esą išsirutuliojo Kryžiaus žygių samprata. Žinoma, šventojo karo prieš Bažnyčios priešus sklaidoje galime įžiūrėti Kryžiaus žygių sampratos provaizdį, bet sąlygos, politinė konjunktūra, net krikščioniškoji pasaulėžiūra ankstyvaisiais viduramžiais buvo kitokios nei prasidėjus Kryžiaus žygių epochai. Į tai būtina atsižvelgti, nes priešingu atveju galėsime konstatuoti, jog Bažnyčia nuo pat savo susikūrimo niekados nekito, buvo sustabarėjusi, o ankstyvųjų viduramžių žmogus ir jo pasaulėžiūra yra adekvati brandžiųjų ar net vėlyvųjų viduramžių pasaulėžiūrai.
2) Kitas labai svarbus niuansas, leidžiantis geriau suprasti taikių ir prievartinių misijų santykį, tai prievartos kaip veiksmo susiejimas su apostaze. Štai Brunonas Kverfurtietis labai aiškiai skiria pagonis, kurie dar nėra susidūrę su krikštu, ir tuos, kurie atkrito nuo krikščionybės. Pirmuosius reikia patraukti į krikščionybę, antruosius – nubausti už atkritimą49. Būtent šis „baudimas“ gali būti įvairaus laipsnio: nuo prievartinio apkrikštijimo net iki fizinio sunaikinimo50. Taigi „nubaudimas“ ir krikštas yra skirtingų procesų sąlygoti veiksniai, į kuriuos misionieriai atsižvelgė ir juos puikiai suvokė51. Žinoma, galime prikišti, esą jau 1147 metais įvyko bene pirmasis Kryžiaus žygis Rytų Europoje prieš Paelbio slavus (įdomu tai, jog šis žygis beveik sutapo su antruoju Kryžiaus žygiu ir šv. Bernardo Klerviečio skelbiama Kryžiaus žygių į Palestiną idėja). Bet šis žygis kilo būtent tuomet, kai dalis šių slavų arba atkrito nuo krikščionybės, arba nesutiko krikštytis ir priimti imperijos teisines ir feodalines normas, t. y. ėmė grėsti to meto imperijos vientisumui. Todėl šį žygį galime vertinti atsižvelgdami į Rytų Europoje vykusius antikrikščioniškus sukilimus ir atsimetimus, o ne betarpiškai jį pristatyti kaip Kryžiaus žygį.
3) Kažkodėl nenorima pastebėti, jog krikščionių pasaulio santykyje su pagonių pasauliu, jau vykstant Kryžiaus žygiams į Palestiną, Rytų Europoje tebevykdomos taikios misijos, kurios dar buvo išlaikiusios oficialų Bažnyčios statusą ir taikių misijų teikiamus pranašumus naujakrikštams. Tai liudija daugiau ar mažiau sėkmingos šv. Otono Bambergiečio, Henriko Zdiko, Helmoldo, Gotfrydo, pagaliau Meinchardo ir Kristijono vykdytos misijos. Čia pat verta priminti ir anoniminio Pasaulio aprašymo autoriaus paminėtas taikias misijas tarp baltų genčių, vykusias XIII a. vid., t. y. jau susikūrus Livonijos Ordinui ir atsikrausčius Vokiečių Ordinui52, o tiksliau – jau jiems susivienijus.
____________________________________________
46 Матузова В. И. Идейно-теологическая основа „Хроники земли прусcкой“ Петра из Дусбурга // Древнейшие государства на территории СССР. Материалы и исследования. 1982 год. Mocква, 1984, c. 153–160 ir kt. Plg. Butkus A. Baltų krikštas ir krikščionėjimas // Acta Baltica’ 99. Kaunas, 1999, p. 106.
47 Runciman S. Dzieje wypraw kryźowych. Warszawa, 1987, s. 85–93. Басовская Н. И. Идеи войны и мира в Западноевропейском средневековом обществе // Средние века. Mocква, 1990, выпуск 53, c. 46–47.
48 Karsavinas L. Op. cit., p. 333.
49 Kahl H. D. Op. cit., p. 361.
50 Ibid., p. 362–363. |
dizainas ir programavimas giriaus