Lietuviškajai sfragistikai atstovauja 29 antspaudai. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad
pagal to meto taisykles didžiojo ir kitų kunigaikščių, taip pat Vilniaus vyskupo Motiejaus antspaudai yra tamsiai raudoname, o didikų – tamsiai žaliame vaške. Vytauto Didžiojo majestotinis antspaudas (pagr. dok. nr. 2) papildo jau žinomų tokio tipo Vytauto antspaudų grupę. Kur kas daugiau naujos medžiagos Gediminaičių herbų ir antspaudų tyrimams suteikia kitų kunigaikščių (Švitrigailos, Žygimanto Kęstutaičio, Aleksandro ir Andriaus Vladimiraičių, Teodoro Kaributaičio, Jurgio Lengvenaičio antspaudai (nr. 79–80, 82–86). Prie Melno sutarties prikabinti kunigaikščių Simono ir Mykolo Jonaičių antspaudai (nr. 88, 80) įrodo, kad šie Alšėnų kunigaikščiai bent jau
XV a. trečiojo dešimtmečio pradžioje naudojo Hipocentauro herbą. Čia pat pirmą kartą išvystame nehorodlijinį (stačiatikiai Horodlės herbinėje akcijoje nedalyvavo) Zenovijaus Bratošaičio herbą (nr. 97), kurį jo palikuonys vėliau pavadins Despotu. Jono Nemiros antspaudo įrašas de Wselub (nr. 98) liudija, kad ši prie Naugarduko esanti vietovė buvo seniausioji Nemirų giminės tėvonija. Panašiai ir Stanislovo Sako antspaudo legendoje įžiūrimas de nyem[…] (nr. 106) patvirtina vėlesnių šaltinių žinias apie Sakaičių giminės didikų kilmę iš Nemenčinės. Sfragistinė medžiaga atskleidžia lig šiol neišaiškinto dokumento testatoriaus Michael alias Waszus tapatybę. Lelivos herbas jo antspaude bei legendoje įrašyta kiltis iš Žiupronių (de Szupran) (nr. 99) leidžia atpažinti, kad šis asmuo – Lelivos herbą Horodlėje gavęs Vilniaus vaivados Alberto Manvydo giminaičių Vėževičių protėvis⁴ . Ši sąsaja galutinai sugriauna istoriografijoje ilgą laiką vyravusį aiškinimą, kad Vėževičiai buvo kilę iš stačiatikių Smolensko bajorų. Panašus ir Chodkos Jurgaičio atvejis. Prie dokumento prikabintas Kosciešos herbas ir įrašas Ļå÷ąņü Ļąķą Õīäźīāą (nr. 104) patvirtina pirmojo žinomo Chodkevičių giminės atstovo dalyvavimą ratifikuojant Melno dokumentą⁵. Leidėjų neidentifikuotas antspaudas su Kirvio herbu (nr. 107; deja, įrašas beveik neįskaitomas) galbūt sietinas su dokumento tekste tarp liudytojų minimu Jonu Gintautu. Tokiu atveju paaiškėtų Gintauto ir jo dėdės (1422–1423 m. jau mirusio, kadaise žymaus Vytauto maršalkos) Stanislovo Čupurnos giminystė su Kirvio herbą turėjusiais Butrimais Mantautais (plg. antspaudus nr. 102 ir nr. 105).

Kultūros istorijos požiūriu svarbu paminėti, kad daugumos Lietuvos didikų (išskyrus du stačiatikius – Zenovijų Bratošaitį ir Chodką Jurgaitį bei valdovo maršalką Petrą Mangirdaitį) antspaudų legendos lotyniškos, o tai ypač krinta į akis lyginant su rusėniškais kunigaikščių Gediminaičių ir Alšėniškių įrašais. Įdomus yra Trakų vaivados Jauniaus Valmantaičio antspaudas, prikabintas ten, kur turėjo kabėti herbinio giminaičio (tas pats Zadoros

___

4 Plg. taip pat Petrauskas R. Lietuvos diduomenė
XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia. Vilnius, 2003, p. 306.

5 Kirkienė G. Pastabos kai kuriais Chodkevičių kilmės klausimais // Tarp istorijos ir būtovės. Studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui. Sudarė A. Bumblauskas ir R. Petrauskas. Vilnius, 1999, p. 184–185.