A. Tyla, V. Raudeliūnas etc.), archyvotyrą (S. Jegelevičius, V. Merkys, L. Mulevičius, Z. Butkus, A. Kasperavi­čius, G. Rudis), turime probleminio istorizmo (M. Jučas, L. Truska, B. Dundulis, J. Tumelis, R. Žepkaitė ir kt.), turime sėkmingų teorijos taikymo pavyzdžių (J. Jurginis, J. Kiaupienė, A. Kulakauskas, A. Šidlauskas, Č. Laurina­vičius, E. Aleksandravičius), gal net kliometrijos bandymų (G. Vaskela, S. Pamerneckis), turime pagaliau solidžią civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją (E. Gudavičius). Taigi turime šansą Zenono Ivinskio idėjas perimti ne tiesiogiai, o imti pavyzdį, kaip vytis Europą. R. G. Collingwoodas pasakytų - seniausiomis knygomis domisi „žir­klių ir klijų" šalininkai, naujausiomis - istorikai. Istorinė atmintis Vakaruose per pastaruosius 50 metų nujudėjo toli - ieškokime ir mokykimės. Reikia visko, turime dar nedaug.

Nuorodos

1. Ivinskis Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar // Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos Suvažiavimo darbai. T. 3. K., 1940. P. 320-341.
2. Pvz., analizuojant XIX a. I pusės Vilniaus istorikų mokyklos darbus. Šiuo klausimu Zenoną Ivinskį papildė ir koregavo A. Šidlauskas. Istorija Vilniaus universitete XIX a. pirmoje pusėje. V., 1986.
3. Jonynas I. Istorijos baruose. V., 1984. P. 99-189. I. Jonynas, aišku, privalėjo surasti „feodalinės" ir „buržuazinės" istoriografijos epo­chas, juk darbas rašytas 1954 m. (Žr. ten pat. P. 272), tačiau pagrindine cenzūra istoriografijos raidoje laikė kritikos („mokslinės istoriografi­jos") atsiradimą.
4. Žr. Ivinskis Z. Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje // Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos Suvažiavimo darbai. T. 5. Roma, 1964. P. 523-600. Panašiai istoriografijos raidą Z. Ivinskis apžvelgia ir Lietuvos istorijoje (Žr. Ivinskis Z. Lietuvos istorija: Iki Vytauto Didžiojo mirties. V., 1991. P. 42-92), tik periodizacijai skirtame skyrelyje pateikdamas sovietinės istoriografijos schematizmo kriti­ką (ten pat. P. 32-35).
5. Bumblauskas A. Z. Ivinskis ir Lietuvos istoriografijos paradigmos // Kultūros barai. 1992. Nr. 3. P. 10-12; Bumblauskas A. Zenono Ivinskio vieta mūsų istoriografijoje //Naujoji Romuva. 1994. Nr. 1. P. 7-10. Apie Z. Ivinskį žr. dar: Krasauskas R. Istorikas Zenonas Ivinskis // Aidai. 1968. Nr. 7; Ochmanski J. Zenono Ivinskio nuopelnai Lietuvos istorijos mokslui // Draugas. 1972. Nr. 201/34; Gudžiūnas V. Istoriko Zenono Ivinskio netekus // Draugas. 1972. Nr. 6/1; Bakonis E. Vilties tremtinys: Istoriko Zenono Ivinskio (1908-1971) atminimui // Mokslas ir gyvenimas. 1991. Nr. 7; Bakonis E. Politikuojančio istoriko antspaudas (Istorikui Zenonui Ivinskiui atminti) // Nepriklausoma Lietuva. 1991. Nr. 16(19).
6. Zenonas Ivinskis: Bibliografija / Parengė O. Juozapaitienė. Plungė, 1993.
7. Lietuvos istoriografijoje iki šiol vienintelė lieka Joachimo Lelewelio 1815 m. "Historyka". Tai gana simboliškas faktas -mūsų istoriog­rafijai iki šiol istorikos nereikėjo.Istoriką (pirmą sykį lietuvių kalba!) baigia parašyti Zenonas Norkus. Dėkingi jam už leidimą pasinaudoti tekstais ir konsultacijas.
8. Šiuo požiūriu labiausiai informatyvus jau minėtas (1 išn.) tekstas. Dar reikėtų paminėti: Lietuvos praeities ir dabarties kryžkelės // Naujoji Romuva. 1933. Nr. 117. P. 289.-291; Lietuvos istorijos problemos //Naujoji Romuva. 1935. Nr. 12-13 (220-221). P. 288-292; Aktualie­ji mūsų praeities klausimai ir jų įtaka dabarčiai // Kardas. 1939. Nr. 12. P. 316-325.