Taigi iškyla klausimas, kaip korektiškai įvardyti visuomenės istorijos epochas tarp šių lūžių. Norint tai padaryti, būtinai reikia atsižvelgti į periodizacijos regioninio korektiškumo kriterijų.
J. Kiaupienė cituoja ne vieną autorių, įžvelgiantį nevienodą tų pačių reiškinių chronologiją skirtinguose istoriniuose regionuose. Iš tikrųjų užtenka žvilgtelėti į plūgą ir dvarą (IX a. Frankų valstybėje, XV a. Lietuvoje), į cechus (XI a. Vakaruose, XV–XVI a. sandūroje Lietuvoje) ar į nebetankėjantį parapijų tinklą (XIII a. Anglijoje ir Prancūzijoje, XVIII–XIX a. sandūroje Lietuvoje), kad pamatytume, jog Vakarų Europos regionui būdingas periodizacijos modelis sunkiai pritaikomas Lietuvai. Aišku, vilioja gretimų šalių (Lenkijos, Rusijos) istoriografijose pakankamai dažni pavyzdžiai nematyti esminių kokybinių savo šalies istorijos skirtumų nuo Vakarų40. Tačiau kam tada istorijos mokslas turi ir kitą svarbų teorinį aspektą – istorinę regioninę tipologiją? Istorinių regionų geografines ribas brėžti lygiai taip pat sudėtinga kaip ir chronologines periodizacijose, bet tipologiniai žemėlapiai yra šių dienų mokslo aktualija⁴¹, o Vidurio Rytų Europos koncepcija, kurta lenko Oskaro Haleckio⁴²  ir vokiečio Wernerio Conze’s⁴³  pamažu tampa kasdiene sąvoka⁴⁴. Kaip tik šiame kontekste matytina E. Gudavičiaus integrali civilizacinės istorijos koncepcija, besiremianti nuostata, jog nuo Lietuvos krikšto prasidėjo europėjimo procesas, kurio padarinys buvo Lietuvos pritapimas prie lotyniškosios Vakarų civilizacijos, kartu ir prie Vidurio Europos. Taigi čia buvo pratęstos ir realizuotos ne tik Z. Ivinskio įžvalgos, ši koncepcija koreliuoja su jau minėtais
O. Haleckio ir W. Conze’s, taip pat kitų žymių vokiečių ir lenkų istorikų Klauso Zernacko, Jerzy’o Kłoczowskio, Henryko Samsonowicziaus darbais. Būtent juose buvo pagrįsta ne tik savarankiško istorinio regiono – Vidurio Rytų Europos, – bet ir LDK priklausymo šiam regionui koncepcija. E. Gudavičiui Lietuvos istorija yra

___

³⁹ Gal tik XVIII a. pabaigoje socialiniame ir ekonominiame lygmenyje sunku aptikti fundamentalesnių lūžių ir kapitalizmo genezę, bet ir čia iš M. Jučo tyrimų matome baudžiavos irimo pradžią (kaip vėlyvosios senjorijos formavimosi apraiškas) ir 1794 m. sukilimo deklaracijas dėl valstiečių išlaisvinimo.

⁴⁰ Kaip pavyzdį J. Kiaupienė nurodo lenkų išeivijos istoriką Piotrą Wandyczių, kuris laiko baudžiavą neesmingu kriterijumi, skyrusiu Vidurio Rytų Europą nuo kitos Europos (Kiaupienė J. Min. veik., p. 32).

⁴¹ „Konceptualių“ Europos žemėlapių klasiku jau laikomas norvegų sociologas Stein Rokkan. Žymiausi jo darbai: Rokkan S., Saelen K., Warmbrunn J. Nation-building: A review of recent comparative research and a select bibliography of analytical studies. The Hague–Paris, 1970; Mobilization, center-periphery structures and nation building: A volume in commemoration of Stein Rokkan. Ed. by Per Torsvik. Bergen, 1981; Rokann S., Urwin D. W. Economy. Territory. Identity: Politics of West European Peripheries. London, 1983.

⁴² Halecki O. Limits and Divisions of European History. New York, 1950 (vok.: Halecki O. Europa. Grenzen und Gliederung seiner Geschichte. Darmstadt, 1957; lenk.: Halecki O. Historia Europy – jej granice i podziały. Lublin, 1994); Halecki O. Borderlands of Western Civilization. New York, 1952 (vok.: Halecki O. Grenzraum des Abendlandes. Eine Geschichte Ostmitteleuropas. Salzburg, 1956).

⁴³ Žr.: Conze W. Ostmitteleuropa: Von der Spätantike bis zum 18. Jh. München, 1992.

⁴⁴ Žr.: Kłoczowski J. Mlodsza Europa. Warszawa, 1998; Historia Europy Środkowo-Wschodniej. Red.
J. Kłoczowski. T. 1–2. Lublin, 2000. Tiesa, kartais anglosaksiškoje istoriografijoje apsieinama ne tik be šiuolaikinės lenkų istoriografijos, bet netgi be Vidurio Europos regionui skirto minėto klasikinio O. Haleckio veikalo anglų kalba. Pavyzdžiui, O. Haleckio darbas neminimas net į apibendrinimą pretenduojančiame L. Johnsono veikale. Žr.: Johnson L. Central Europe: Enemies, Neighbours, Friends. New York–Oxford, 1996. Išimtimi, atrodo, laikytinas R. Brague, savo veikale „Ekscentriškoji Europos tapatybė“ (1999; vert į liet. k. 2001) ne tik atsiremiantis, bet ir įvairiais aspektais plėtojantis O. Haleckio koncepciją.