Visiškai kontroliuoti stadionų tribūnų minią jau nebepajėgė net galingas represinių struktūrų aparatas. „Sportas, tiek futbolas, tiek ir krepšinis, tikrai buvo viena iš formų reikštis laisvai nuomonei. Valdžia negalėjo sukontroliuoti situacijos, kai vienu metu patriotinius šūkius stadione skanduodavo tūkstančiai žmonių. Tai buvo spontaniška protesto forma“, – teigia Seimo narys liberalcentristas Gintaras Steponavičius, sovietmečiu buvęs aktyvus „Žalgirio“ futbolo komandos aistruolis²⁴.

SSRS futbolo federacija ne kartą yra grasinusi „Žalgirio“ klubui, kad jo stadionas dėl gerbėjų elgesio bus diskvalifikuotas. „Sovietų futbolo federacijai Vilnius yra vienas iš miestų, kur pasireiškia sirgalių chuliganizmas“, – 1988 m. rašė amerikiečių politologas Alfredas Erichas Sennas²⁵. Tačiau šiuo atveju reikėtų atskirti du dalykus – priešingų komandų aistruolių santykių aiškinimąsi, kuris dažniausiai vykdavo prieš rungtynes, ir jau minėtas eitynes po jų, kuriose skambėdavo ir tiesiogiai prieš sovietų režimą nukreipti šūkiai. Panašių politinius tikslus išreiškiančių su sportu susijusių ne spontaniškų, bet nuolatinių įvykių nepavyko užfiksuoti nei buvusioje SSRS, nei Vakarų Europoje. Tačiau reikia pripažinti, kad analogijų paieška soclagerio šalyse reikalautų gilesnės analizės.

Panašios nuotaikos Lietuvoje devintąjį dešimtmetį vyraudavo ir per kitas svarbias sporto varžybas. Kauno „Žalgirio“ rungtynių televizinės transliacijos jaunimo masinio susibūrimo vietose, pavyzdžiui, bendrabučiuose, sukeldavo tikras tiek sportinių, tiek antisovietinių emocijų audras, tačiau pačioje sporto halėje į prestižiniu virtusį reginį rinkdavosi tuometinis Lietuvos elitas – daugiausia komunistų partijos vadovybė su šeimomis, todėl, savaime suprantama, ten jokių neramumų būti negalėjo.

Būta ir kitos politinio protesto, pasitelkus sportą, formos. Surengus aukšto lygio tarptautines rungtynes, nacionalinės sovietų komandos Lietuvoje palaikymo galėdavo tikėtis nebent tada, kai būdavo sudarytos kone vien iš lietuvių, kaip, pavyzdžiui, vėlyvojo sovietmečio SSRS krepšinio rinktinė. Kitais atvejais plojimų visada sulaukdavo sovietų varžovai. Pasak Z. Motiekaičio, dėl šios problemos, kuri užsieniečiams akivaizdžiai galėjo parodyti, kad SSRS nacionaliniuose pakraščiuose ne viskas gerai, Lietuvos arenose žiūrovų sutraukiančių sporto šakų rinktinių rungtynes SSRS sporto vadovybė rengti vengė²⁶. Tokių analogijų kitose SSRS respublikose taip pat nebuvo pastebėta. Net ne visuomet sporto arenose valdžiai lojalūs kaukaziečiai be išlygų palaikydavo SSRS nacionalinę futbolo rinktinę per jos dažnus vizitus Tbilisyje.

Taigi sovietmečiu lietuviai išmoko per sportą nors neoficialiai, bet gana aiškiai išreikšti savo politinį nepasitenkinimą. Ar toks sporto, kaip politinės priemonės, suvokimas išliko ir atgavus nepriklausomybę?

Tiesiogiai sportas su politika glaudžiausiai susijo pervartos metu, kai, prasidėjus SSRS irimui, Lietuva viena pirmųjų pabandė išsivaduoti iš imperijos gniaužtų. Oficialiai 1988 m. susikūręs kaip Michailo Gorbačiovo reformų skatintojas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ėmė nuosekliai judėti nepriklausomybės atkūrimo reikalavimo link. Sąjūdžio intelektualinėje terpėje ir gimė idėja atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK). Taigi sportas irgi tapo sritimi, kuri, kaip ir daugelis kitų, daugiau ar mažiau aktyviai ėmė

___

²⁴ 2004 m. lapkričio 2 d. interviu su G. Steponavičiumi.

²⁵ Senn A. E. Lietuvos futbolas – namas be pamatų // Akiračiai. 1988, Nr. 2, p. 13.

²⁶ Interviu su Z. Motiekaičiu.