| tinių tomas 1841 m. buvo išspausdintas, Lelevelis su nuoskauda rašė Leonardui Chodzkai: "Lietuvos Statutas išėjo. Leidėjas Dzialinskis neišdrįso mano pavardės paminėti"21. Kai 1822 m. buvo įkurtas komitetas versti Lietuvos Statutą į rusų kalbą, J. Lelevelis tapo to komiteto nariu. 1822 m. jis pradėjo polemiką su Karamzinu ir Naruševičiumi. Ta polemika jis sulaukė didelio pripažinimo Rusijoje22.
J. Lelevelis kartu su savo mokytoju E. G. Grodecku ėmėsi Vilniaus universiteto bibliotekos komplektavimo. Vėliau, būdamas emigracijoje, pareiškė, jog jo "geografijos rinkiniai turi būti Lietuvoje", nes "pirmoji mintis rinkti geografinius rinkinius ir pirmieji mano darbai buvo Vilniuje išleisti"23.
Šis jo noras yra įvykdytas ir jo surinkti geografiniai atlasai yra saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Ir ne tik tai. Čia saugoma jo asmeninė biblioteka ir rankraščiai (Fondas 12). J. Lelevelis tik atsisakė būti cenzoriumi. Bet 1822 m. jį privertė juo būti profesoriams nubalsavus24.
Su Vilniumi J. Lelevelį siejo ir jo draugai. Nuo studentiškų laikų jis gerbė profesorius Grodeką ir Bobrovskį. Grodeką jis vadino "šviesiu, darbščiu ir tikru mokslininku". Gerbė jis ir piešimo profesorių Joną Rustemą, matematiką Tomą Žickį, fiziką Juozą Mickevičių, botaniką Bonifacą Jundzilą, prigimtinės teisės profesorių Simoną Malevskį ir kt. Bet ypač jis gerbė Stanislovą Moniušką. "Aš buvau ir esu Moniuškos draugas ir žinąs visas jo paslaptis", - rašė J. Lelevelis. Su savo bendraamžiais - Ignu Danilavičiumi, Pauliumi Onacevičiumi ir Kazimieru Kontrimu - taip pat artimai bendravo. J. Lelevelis rašė, kad Varšuvos universitetas davė jam profesoriaus vietą dėstyti Lenkijos istoriją (1821 m.), bet J. Lelevelis pasirinko Vilnių. "Nepaprastai būtų gera, kad galėčiau palikti Vilniuje." Bet J. Lelevelis labai gerbė savo draugą Paulių Onacevičių ir, laimėjęs konkursą istorijos katedrai užim-ti, pasiūlė jam atskirą diplomatikos ir statistikos kursą. Konkursas neišskyrė dviejų draugų, o dar labiau juos suartino.25
J. Lelevelis buvo įžymus pedagogas. Jis dėstė istoriją iš atminties, pažino tautų charakterį, jį subtiliai suprato. Auditorijoje jis buvo labai populiarus. Jo inauguracinis referatas, perskaitytas Vilniuje 1822 m. sausio 21 d., vadinosi "Apie lengvą ir naudingą istorijos mokymąsi". Ta proga Adomas Mickevičius išsakė daugelio klausytojų mintis eilėraštyje "Joachimui Leleveliui" - "Na swiętym dziejopisa, jasniejąc wszędzie. Wskazujesz nam co bylo, co jest I co będzie".
Nepaisant visuotinai pripažinto jo pedagogo talento, pats J. Lelevelis labiau vertino mokslinę ir visuomeninę veiklą. "Įkyrus tas pedagoginis |
dizainas ir programavimas giriaus