| naujų atramos taškų. Institucinis jos stiprėjimas visų pirma susijęs su šalies teritorializacijos procesu. Įvairių Europos kraštų istorija rodo, kad karaliaus ar kunigaikščio teisės į visą šalies teritoriją samprata („domini / haeres naturales“) susiformavo tik palaipsniui. Ankstyvojoje monarchijoje valdovai nedisponavo priemonėmis, kurios leistų patiems realizuoti „aukščiausiąją žemės nuosavybę“. Jų tikslas buvo įtvirtinti visuomenėje „aukščiausios valdžios“ suvokimą. Ir čia svarbų vaidmenį suvaidino išskirtinių valdovo teisių – regalijų – sampratos recepcija. Anksčiausiai realizuotos valdovo regalijos Lietuvoje greičiausiai buvo pilių statymo ir „niekieno“ žemės regalijos. Ypač svarbi buvo pastaroji regalija, kadangi leido pradėti vidinę kolonizaciją – besiformuojančios teritorinės valdžios pagrindą. Be šios teisės nebuvo įmanomas feodalizacijos procesas – vasalų aprūpinimas žeme. Šiai regalijai atsirasti buvo reikalinga pakankamai moderni valdžios samprata ir tam tikras ekonominio išsivystymo lygis. Galima spėti, kad šios regalijos pradmenys atsirado Gedimino laikais10, o ją pilniausiai įgyvendino Vytautas, tokiu būdu sukūręs sau betarpiškai pavaldžius bajorų būrius.
Apie ankstyvąją Lietuvos teritorinę struktūrą šaltiniuose randame nedaug duomenų. Iš dalies tai galime aiškinti XIII–XIV a. šaltinių būkle ir svetimšalių kronikininkų nesidomėjimu Lietuvos vidaus gyvenimu. Tačiau net ir skurdūs šaltiniai leidžia apčiuopti vykstančius procesus, o šaltinių tyla kai kuriais atvejais, ko gero, atspindi realią padėtį. Tik XIV a. pirmoje pusėje šaltiniuose pradeda ryškėti didžiojo kunigaikščio pilių ir dvarų (kiemų) organizacija. Tai buvo tie atramos taškai šalyje, kurie užtikrino „aukščiausios valdžios“ įgyvendinimą. Archeologai pastebėjo, kad daugelis mažesnių, greičiausiai „ikivalstybinei“ diduomenei priklausiusių pilių XIII–XIV a. Lietuvoje buvo apleista, o vietoj jų buvo statomos tvirtesnės didžiojo kunigaikščio pilys, kurių, suprantama, buvo kur kas mažiau11. Pilių statymo teisė, kaip minėta, turbūt buvo viena ankstyviausių didžiojo kunigaikščio regalijų. Naujos „pilininko / seniūno“ (castellanus, capitaneus)12 administruojamos didžiojo kunigaikščio pilys buvo gynybos centrai, daugelis jų buvo statomos netoli sienos13. Vis dėlto kai kurios iš jų, nors toli gražu ne visos, turėjo ir administracines bei rezidencines funkcijas. Svarbi buvo ir reprezentacinė naujųjų pilių paskirtis: savo planu išsiskiriančios (kai kurios nuo XIV a. pradžios jau su mūro statybos elementais14) pilys išraiškingai demonstravo augančią didžiojo kunigaikščio val-
___
10 Plg. pasakymą 1323 05 26 Gedimino laiške Šiaurės Vokietijos miestams: …licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providentia in propriis maximus, in quibus habemus precipere et impe(t)rare, perdere et salvare, claudere et reserare (Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai. Parengė
S. C. Rowell. Vilnius, 2003, p. 60). Su šia samprata siejasi ir, tiesa, nerealizuota Gedimino vidinės kolonizacijos programa.
11 Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 174–181.
12 Pirmąkart tokia pareigybė paliudyta 1314 m. Petro Dusburgiečio kronikoje: Gardino pilininkas (kaštelionas) Dovydas (castellanus de Gartha) (Peter von Dusburg Cronica terre Prussie (toliau – Petr. Dusb.) // Scriptores rerum prussicarum (toliau – SRP). Hrsg. von Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig, 1861, t. 1, sk. III/322) (vokiškame Mikalojaus iš Jerošino vertime: burcgrźve von Garten – ten pat, p. 603). Svarbu pažymėti, kad šias pareigas Dovydas ėjo ir po Vytenio mirties (ten pat, sk. III/337, III/349). O 1290 m. Surmino, kaip Kolainių pilies vado (ten pat, sk. III/238), kompetencija greičiausiai apsiribojo gynybinėmis funkcijomis. Suprantama, kad XIV a. „pilininko / kašteliono“ negalima sieti su XV–XVI a. atsiradusiomis kitokio pobūdžio pilininko / horodnyčiaus ir vaivados padėjėjo kašteliono pareigybėmis.
13 Nikžentaitis A. Rašytiniai šaltiniai apie lietuvių pilių sistemą XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A. 1986, t. 3, p. 51–62.
14 Plg. naujus duomenis: Lietuvos pilių archeologija. Sudarė J. Genys ir V. Žulkus. Klaipėda, 2001. |
dizainas ir programavimas giriaus