| drinti įvairią dokumentinę informaciją, sugebąs rašyti didesnės apimties mokslo darbą, atitinkantį disertacijoms keliamus reikalavimus […]“. Ypatingą disertacijoje nagrinėtų politinių klausimų vertę pabrėžė A. Anušauskas ir A. Jakubčionis. Pastarasis teigė: „Tekste itin akcentuotas Stačiatikių Bažnyčios hierarchų, kaip tarpininkų tarp Sovietų Rusijoje ir emigracijoje veikusios stačiatikybės vaidmuo, analizuojama stačiatikybės padėtis Suomijoje, Estijoje, Latvijoje. Toks sugretinimas padeda geriau nustatyti stačiatikybės padėtį Lietuvoje ir tarptautiniame kontekste.“
A. Prašmantaitė pripažino, kad disertacijos tekstas nėra „visiškai adekvatus“ minėtai A. Marcinkevičiaus ir S. Kaubrio monografijai. Tuo patvirtinamas darbo originalumas ir naujumas. Oponentės manymu, disertaciją galėjo praturtinti platesnis naudojimasis istoriografine medžiaga, o ne apsiribojimas vien pirminiais šaltiniais. Atliktas tyrimas buvo pripažintas svarbiu įnašu į „multietninės Lietuvos visuomenės konfesinės kultūros problemų analizę“ ir kitais aspektais.
V. Vareikis išskyrė disertacijos dalį, kurioje aptarta Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios materialioji padėtis, nuosavybės teisės pokyčiai. Kol kas už tyrimo ribų liko Stačiatikių Bažnyčios teisinės padėties klausimas ir nebuvo išsamiau analizuotas bažnyčios raidos socialinis-kultūrinis kontekstas.
Apibendrinant džiugu pranešti, kad disertacijos gynimas peraugo į ganą aktyvią dalykinę mokslinę diskusiją. Tai liudija du dalykus. Pirmiausia istorijos mokslas tikrai nestovi vietoje. Kitaip tariant, jam kyla klausimų, pastebima istorijos mokslo pažanga. Antra, istorikų diskusijoje atgyja tam tikro laikotarpio istorinė atmintis. Reikia viltis, kad laikui bėgant ši diskusija persikels į istorija besidominčios visuomenės dalies aplinką ir praplės praeities suvokimo akiratį.
Ryšard Gaidis |