| Lietuvos Iždo ir Karo komisijos – buvo panaikintos ir sudarytos centrinės komisijos Varšuvoje paliekant prie lietuvių atstovavimą lygiai pusę jos narių.
Pastaruoju metu unijos likimą XVIII a. pabaigoje gvildeno Ježis Michalskis60 ir Jeżis Malecas61. J. Malecas manė, kad „abiejų tautų“ unifikacinis procesas XVIII a. gale buvęs beveik baigtas: vienoda ūkinė padėtis, tos pačios luominės privilegijos, identiškos valdymo institucijos, ta pati bažnyčia ir jos organizacija, vienoda mokykla ir vienas mentalitetas. Todėl reformų seime unijai jau skirta mažai dėmesio. Vis labiau ryškėjusios (nuo 1764 m.) unifikacinės tendencijos, kurioms atstovavo karalius. Jos ypač išryškėjusios paskutiniaisiais Respublikos gyvavimo metais kuriant bendras visos valstybės komisijas. Anot J. Maleco, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija unijos klausimą nutylėjo, bet tuo unija nebuvo panaikinta. 1791 m. spalio 20 d. „Abipusis įsipareigojimas“ turėjęs būti gegužės 3 d. konstitucijos dalis, paliko Lietuvai centrinių komisijų (iždo, karo ir švietimo) pusę narių, o policijos – 1/3. Lietuvai liko atskiri teismai, seimo alternerta.
Apie tai rašė ir žinomas Švietimo epochos specialistas Boguslavas Lesnodorskis62. Jis manė, kad, nepaisant XVIII a. pabaigos deklaracijų, nebuvo tarp tokių skirtingų teritorijų tikros vienybės. Ketverių metų seimo metu vykęs unijos naikinimas ir valstybės vienijimas: naikinamas valstybinis padalijimas ir įtvirtinimas provincinis, sukurtos bendros komisijos, ministerijos ir sostinė vien Varšuva. Be to, ir pati Respublika jau XVIII a. pradžioje nustojo buvusi suvereni valstybė: 1704 m. įvyko priverstinė karaliaus detronizacija, 1717 m. Rusijos caras ėmė globoti Respublikos didikus, o Rusija, globodama graikų orientalistus, atvirai kišosi (nuo 1686 m.) į Respublikos vidaus reikalus. Petras I jau siekė ir vykdė protektoratą Respublikoje.
Emanuelis Rostvorovskis63, tyrinėjęs paskutiniojo karaliaus valdymo epochą, manė, jog Stanislovas Augustas Poniatkovskis buvo už vienalytės valstybės organizaciją. „Dvi tautos, lenkų ir lietuvių, nuo šiol bus viena“. Jis siūlė naikinti urėdų ir dignitorių atskirumą. Bet jo pirminis projektas nebuvo įgyvendintas. „Abipusis įsipareigojimas“, priimtas 1791 m. spalio 20 d. (jį lietuvių vardu pateikė seimui K. N. Sapiega, o seimas ir karalius priėmė) buvo kompromisas, viena, sujungęs karo ir iždo ministerijas, bet palikęs jose pusę vietų lietuviams, taip pat kasą ir iždo teismą Lietuvai. Anot E. Rostvorovskio, šis sprendimas buvo tolimas nuo pirminio karaliaus sumanymo.
Didelis unijos reikalų žinovas, parašęs šiuo klausimu kelias monografijas ir turiningų straipsnių varšuvietis Henrikas Visneris rašė, kad Lenkija, sudarydama Krėvos sutartį, tikėjosi ne tiek paramos prieš kryžiuočius, kiek apsisaugoti nuo leninių ryšių su Vengrija ar Austrija, sustiprinti savo įtaką Haličo ir Volynės žemėse ir tik paskutiniuoju atveju atsiimti iš Ordino užgrobtas vakarines lenkų žemes64. Krėvos sutartyje žodį „applicare“ autorius aiškina kaip daugiareikšmį, galėjusį reikšti ir inkorporaciją. Bet H. Visneris mano, kad Jogaila šiuo žodžiu kalbėjo apie jam tiesiogiai pavaldžias žemes – Vilniaus, Minsko, Vitebsko, Padnieprio, o gal ir Žemaitiją, o likusios žemės – netiesiogiai per tarpininką arba vietininką. Pirma Lietuvos seniūno |
dizainas ir programavimas giriaus