vis dėlto negalima pamiršti, kad daug kas anuomet buvo vienaip galvojama ir suprantama, kitaip viešai sakoma ir rašoma, o dar kitaip veikiama. Ne tik Sąjūdžio lyderiams, bet ir daugumos žmonių istorinėje savimonėje savaime suprantamybė buvo tiek nacių–sovietų sandėrio nusikalstamumas, tiek Lietuvos okupacijos bei inkorporacijos faktas ir jo neteisėtumas, kaip ir besiformuojančioje politinėje savimonėje – noras, kad nusikalstami sandėriai būtų pasmerkti ir teisingumas – atkurtas. Štai kaip situaciją 1989 m. pradžioje nupasakoja anuometinė LKP istorijos instituto direktorė Vanda Kašauskienė:

Visiems geros valios žmonėms tapo aišku, kad Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, žlugimą nulėmė 1939 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. SSRS–Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai. Sąjūdžio vadovybė, remiama tautos daugumos, siekė panaikinti pragaištingus minėto stalinizmo ir hitlerizmo sąmokslo padarinius. Bendromis politikų, istorikų, archyvininkų, teisininkų pastangomis buvo siekiama: pirma, įrodyti Maskvos aukščiausiems pareigūnams ir politikams, neigusiems slaptųjų protokolų egzistavimo faktą, jog [... jį] patvirtina autentiški dokumentai; antra, atskleisti tiesioginį ryšį tarp slaptųjų protokolų ir 1940 m. Baltijos valstybėse įvykusių sinchroninių „revoliucijų“, po kurių [... jos] buvo inkorporuotos į SSRS. Tik pripažinus tarptautinei teisei prieštaraujantį slaptųjų protokolų egzistavimo faktą ir paskelbus juos niekiniais nuo pasirašymo dienos, buvo galima rengti tolesnę valstybingumo atkūrimo strategiją.¹⁶

Nauja dėmesio slaptiesiems protokolams banga, – dabar jau reikalaujant ne tik pripažinti juos buvus ir oficialiai paskelbti, bet ir teisiškai įvertinti, pasmerkiant ir paskelbiant negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, – Lietuvoje kilo 1989 m. vasarį, ir tai buvo susiję su rinkimų į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą (toliau LDS) kampanija. Vasario 10 d. buvo paskelbtas LPS rinkimų platformos SSRS LDS rinkimuose projektas, kurio pirmajame punkte nurodoma neatimama lietuvių tautos teisė atkurti nepriklausomą valstybę, o trečiajame sakoma: „Būtina pripažinti neteisėtais ir Tarybų Sąjungoje viešai pasmerkti 1939 ir 1940 m. Stalino–Hitlerio sandėrius, kurių pasekmė buvo Lietuvos aneksija 1940 m.“¹⁷

Vasario 16-osios LS Seimo deklaracijoje teiginys apie iš prievartos ir susitarimų kildinamą neteisėtą aneksiją sujungiamas su pabrėžiamu tebegaliojančiu juridiniu tarptautiniu Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu. Per SSRS LDS deputatų rinkimus, boikotuojamus radikaliųjų jėgų, daugumą (36 iš 42) laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Dėl to tiesiogiai sustiprėjo spaudimas (antai LPS seimo balandžio 23 d. rezoliucija) LSSR AS, 1988 m. lapkričio 17–18 d., nepaisant Sąjūdžio reikalavimų, nepatvirtinusiai deklaracijos dėl suvereniteto (LSSR įstatymų viršenybės). Taigi likus vos savaitei iki LDS pradžios LSSR Aukščiausiasis Sovietas (toliau AS) priėmė deklaraciją apie Lietuvos valstybės suverenitetą, pasak kurios „1940 metais Vokietijos–SSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie Tarybų Sąjungos...“; valstybinio suvereniteto atgavimas numatomas tautų apsisprendimo pagrindu.

____________________________________________________

14 Cit. pagal Vaidoto Antanaičio pasisakymo stenogramą LPS Steigiamojo suvažiavimo VII posėdyje // Lietuvos persitvarkymo sąjūdis: Steigiamasis suvažiavimas. Vilnius: Mintis, 1990, p. 203.

15 Rezoliucija Nr. 2: Dėl Lietuvos TSR suvereniteto sampratos // Ibid., p. 218.

16 Kašauskienė V. Lietuvos visuomenės pastangos 1987–1990 m. pripažinti niekiniu Molotovo–Ribbentropo paktą // Genocidas ir rezistencija. 2000, Nr. 2 (8), p. 109.

17 Cit. pagal: Baltijos kraštų kelias, p. 170.