nografijos. Atskiros KGB kompromitavimo akcijos atsispindi J. Banonio5, J. Starkausko6,
J. R. Bagušausko7, V. Skuodžio8, N. Gaškaitės9  tyrimuose. Sovietinė istoriografija ir spauda, nepaisant ideologinio susisaistymo, tendencingumo ir skleidžiamos dezinformacijos, irgi yra informatyvus šaltinis, atskleidžiantis vykdytas kompromitavimo akcijas. Leista knygų serija „Faktai kaltina“, kurioje iškreipiant arba tendencingai pateikiant tikrus faktus, šmeižiami partizanai, išeivių organizacijos ir aktyviausi veikėjai, lietuvių dvasininkai. Dezinformacija ir kompromitavimas daugiausia buvo vykdomi per sovietinę spaudą. Būtent dėl ideologinio susisaistymo, tendencingumo ir skleidžiamos dezinformacijos spauda yra informatyvus šaltinis, nes atskleidžia vykdytas diskreditavimo akcijas. Šios šmeižto ir kompromitavimo akcijos vyko per respublikinės spaudos leidinius „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“. Užsienyje kompromitavimo akcijos buvo vykdomos per Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijai „Tėviškė“ priklausantį „Gimtąjį kraštą“ ir kitus komunistinius ar prokomunistinius laikraščius „Laisvė“, „Vilnis“, „Vienybė“. KGB penktajame – devintajame dešimtmetyje parengė 569 propagandinius ir kompromituojančius straipsnius. Lietuvos ypatingajame archyve esantys KGB dokumentai atskleidžia KGB vykdytas žmonių kompromitavimo akcijas, jų tikslus ir būdus. Agentūrinės operatyvinės veiklos, KGB miestų ir rajonų skyrių veiklos planai ir ataskaitos rodo, kokias agentūrines operatyvines priemones KGB naudojo prieš aktyviausius sovietinės valdžios kritikus ir veikėjus. Tačiau KGB dokumentus ir juose esančią informaciją būtina vertinti atsargiai dėl jų abstraktumo ir ideologinio įvykių bei reiškinių vertinimo.

Keisti kovos su vidaus priešais taktiką vertė pokyčiai šalies viduje ir pasikeitusi SSRS padėtis tarptautinėje arenoje. Politinės permainos po Stalino mirties apribojo sovietinių represinių struktūrų galią, susilpnėjo visuomenės kontrolė tiesioginės prievartos priemonėmis, iš tremties ir įkalinimo vietų pradėjo grįžti lietuviai. Pasipriešinimo judėjimas įgijo naujų formų. Neramumai SSRS ir kitose socialistinio bloko šalyse, ypač po įvykių Čekoslovakijoje 1968 metais, vertė KGB imtis griežtesnių priemonių. J. Andropovo paskyrimas KGB vadu 1967 metais (šias pareigas jis ėjo iki 1982 metų) bylojo ne tik apie naują KGB istorijos erą, bet ir apie griežtesnę politiką kovojant su antisovietiniu judėjimu. Fizinio susidorojimo, deportacijos, įkalinimo neatsisakyta, bet jie labiau užmaskuoti ir įgyvendinami subtiliau. Ne mažiau žiaurios ir veiksmingos buvo psichologinio poveikio priemonės, kaip antai sekimas, manipuliavimas ir spaudimas per viešąją nuomonę, profesinės karjeros griovimas, profilaktiniai pokalbiai, tremtis iš SSRS, priverstinis guldymas į psichiatrijos ligoninę, politiniai teismo procesai, šmeižto, melo ir kompromitavimo kampanijos, įvairios provokacijos ir bauginimai. KGB buvo svarbu kovoti ne tik su atskiru asmeniu, bet ir jį veikti paskatinusiomis idėjomis ir jėgomis. Išryškėjo nauja KGB veiklos tendencija – kovoti už visuomenės nuomonę10.

---

5 Banionis J. Lietuvos laisvinimo byla Vakaruose 1975–1990. Vilnius, 2002.

6 Starkauskas J. KGB bandymai sukiršinti JAV lietuvius ir žydus // Lietuvos žydų žudynių byla. Vilnius, 2001.

7 Bagušauskas J. R. Užsienio radijo laidos tautos kovoje dėl laisvės sovietinio režimo metais // Genocidas ir rezistencija. 2001, Nr. 2.

8 Skuodis V. Dvasinis genocidas Lietuvoje. Vilnius, 1996.

9 Gaškaitė N. Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame – septintajame dešimtmetyje // Laisvės kovų archyvas. 1996, Nr. 19.

10 Anušauskas A. KGB ir lietuvių visuomenė: slaptasis karas 1954–1991 metais // Darbai ir dienos. 2000, Nr. 21, p. 267.