1. Problema ir išlygos
XIX-XX a. Lietuvos istoriografijos istorija tyrinėta nedaug. Iki šiol konceptualiai iškiliausiu veikalu lieka Zenono Ivinskio 1939 m. pranešimas Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvažiavime. Tai čia buvo surastos pragmatizmo ir kritikos (laikomo moksliškumo kriterijumi) istoriografijoje epochos. Nepaisant tam tikrų nenuoseklumų, Zenono Ivinskio koncepcija, tiesa, paprastesniu pavidalu (atsisakius "monografizmo" kritikos, nebe-svarstant Lietuvos istorijos tyrimų programos), "veikia" iki mūsų dienų. "Supaprastinimo" keliu jau Lietuvoje nujudėjo Ignas Jonynas3, konceptualiai iki prieškarinio lygio išeivijoje nebepakilo (ar bent nebesukūrė nieko naujo) ir pats Z. Ivinskis4.
Taigi šiandien turime istoristinę (apie šią sąvoką vėliau) istoriografijos raidos sampratą - dėmesys temoms (o ne problemoms), paskiriems veikalams (išvirstantis į anotacijas), šaltinių kritikai (aukščiausio įvertinimo susilaukia šaltinotyrininkai), faktų gausėjimu (kumuliacinė mokslo pažangos samprata), dėmesio stoka "apibendrinimų" sugretinimui ir teoriniams pagrindams, apskritai istorikų pažiūrų ideologinėms ir metodologinėms prielaidoms.
Jau esame pastebėję, kad Z. Ivinskis perauga XX a. 4-to dešimtmečio „kritikų" mokyklą5. Vis dėlto šį "peraugimą" labiausiai grindėme idėjomis Lietuvos istoriją interpretuoti Europos kontekste, o tai akivaizdžiai kontrastavo su "tautine" istorijos koncepcija. Distinkcijos "lituanocentrizmas"-"europocentrizmas" neatsisakome, tačiau šiandien šiuos konceptus laikome ideologinėmis paradigmomis. Pažintis su istorizmo įveikos (Ūbervindung des Historismus) koncepcijomis ir jų istoriografijos raidos modeliais leidžia formuluoti metodologinių paradigmų Lietuvos istoriografijoje problemą ir, remiantis pastebėtu "europocentrizmu", Z. Ivinskio kūryboje formuluoti hipotezę, kad joje (Z. Ivinskio kūryboje) būta istorizmo įveikos bandymų. Antra vertus, minėto "europocentrizmo" Zenono Ivinskio darbuose kiekybiškai būta nedaug, vadinasi, mūsų svarstymai |
dizainas ir programavimas giriaus