Formuluojame hipotezę: kaip istoriografijos ginčuose dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) ir Vilniaus civilizacinės priklausomybės bei paveldo⁸ matosi „lenkiškosios“, „rusiškosios“, „lietuviškosios“, „komunistinės“ istorinės sąmonės perspektyvos, taip juo labiau turi matytis istorinės atminties formose.

1. Vilniaus universitetas tarp „lenkiškojo“ ir „rusiškojo“ atminties modelių

Pirmą sykį (dabartinėmis žiniomis) Vilniaus universiteto jubiliejus buvo minimas 1828⁹ m. Kaip žinoma, Vilniaus universitetas po trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės (LLV) padalijimo atsidūrė Rusijos imperijoje, 1797 m. iš Vyriausiosios Lietuvos mokyklos buvo pervadintas į Vilniaus vyriausiąją mokyklą, o 1803-iaisiais reformuotas į imperatoriškąjį universitetą, kuriame pamažu įsigalėjo lenkų kalba. Nors Lietuva ir Vilnius nebuvo priskirti Vienos kongrese 1815 m. įkurtai Lenkijos karalystei Rusijos imperijos sudėtyje, Vilnius pamažu įgijo vieno svarbiausių lenkų kultūros centrų statusą – Vilnius kartais pavadinamas lenkų XIX a. pirmosios pusės kultūros sostine. Ir nors XIX šimtmečio Lietuva dažnai suvokiama kaip lenkų ir rusų „civilizacijų“ kovos erdvė, XIX a. pirmajame trečdalyje kompromisų būta daugiau nei tiesmukiškos kovos. Tai rodo ir kai kurie Vilniaus universiteto 1828 m. jubiliejaus reiškiniai. Kaip matyti iš šia proga nukalto medalio¹⁰, sutariama Vilniaus universiteto įkūrimo data laikyti 1578-uosius, o universiteto įkūrėju (conditor) – karalių Steponą Batorą. Su juo medalyje šlove dalijasi Vilniaus universiteto 1803-iaisiais „atkūrėjas“ (restitutor) Rusijos caras Aleksandras I.

Antrasis šio jubiliejaus proga sukurtas universiteto praeities reprezentacijos paminklas yra profesorių biustų galerija¹¹. Šiame asmenybių korpuse aiški viena tendencija – akivaizdžiai ignoruoti jėzuitinį universiteto laikotarpį. Iš pirmo žvilgsnio tai būtų galima aiškinti Apšvietos epochos „savimeile“, tačiau įdėmiau žvilgtelėjus, peršasi mintis, kad tai net ne pojėzuitinio Apšvietos, o dar vėlesnio lai-

___

6 Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universitetas fotografijose, sud. A. Bumblauskas, S. Žvirgždas. Vilnius, 2004.

7 Apie tai galima spręsti iš universiteto senojo ansamblio maketo, kaip Lietuvos kultūros simbolio idėjos, Briuselyje.

8 Apie jas esame specialiai rašę: Bumblauskas A. Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės civilizacijos pobūdžio // Lietuvos istorijos studijos. 1996, Nr. 3, p. 9–28; Idem. Polsko–litewskie stosunki ciwilizacyjne. Przemiany w stanowiskach historiograficznych obu narodów // Przegląd Wschodni. 1999, t. 5, zesz. 4 (20), p. 745–762; Idem. Senasis Vilnius tautų istorinės sąmonės perspektyvose // Lietuvos istorijos studijos. 2000, t. 8, p. 20–40; Idem. The heritage of the Grand Duchy of Lithuania: perspectives of historical consciousness // The peoples of the Grand Duchy of Lithuania, ed. G. Potašenko. Vilnius, 2002, p. 7–44.

9 Paprastai, regis iš inercijos, šis jubiliejus pas mus datuojamas 1829 m. Tačau J. Bielińskio pateiktas jubiliejaus aprašymas (Bieliński J. Uniwersytet Wileński (1579–1831). Kraków, 1899–1900, t. 3, p. 584–586) liudija tai vykus 1828 m.

10 Žr.: Lietuva medaliuose: XVI a.–XX a. pradžia. Vilnius, 1998, p. 171. 1578-ieji kaip Vilniaus universiteto įkūrimo data minimi jau 1803-iųjų reformos akte: žr.: Vilniaus universiteto istorija. 1803–1940. Vilnius, 1977, p. 10.

11 1929 m. iš Smuglevičiaus salės ši galerija buvo perkelta į Aulą. Jos sudėtį nurodo A. Mačiulytė-Kasperavičienė: Vilniaus universiteto rūmai, p. 88.