gyventojų sluoksnių, pastūmėjo baudžiavos panaikinimas 1861 m. Su pirmųjų politinių laikraščių pasirodymu (1883 m. išėjo Aušra) K. Pakštas siejo politinio atgimimo pradžią, geresnio, laisvesnio gyvenimo troškimą. Iki 1883 m. į JAV atvyko apie 20 000 lietuvių, o nuo 1899 m. iki 1903 m. kasmet emigruodavo nuo 7000 iki 12 000 žmonių. 1904–1914 m. periodą K. Pakštas vadino revoliucijos išjudinta emigracija. Dėl revoliucijos, žiaurios reakcijos, vengimo tarnauti caro kariuomenėje šiuo laikotarpiu į JAV atvyko apie 200 000 lietuvių, t. y. kasmet apie 20 000 žmonių. Tais metais  buvo apie 20 kartų daugiau emigruojama iš Lietuvos negu iš Vokietijos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiaurės Amerikos lietuvių kolonijose, išbarstytose trikampyje tarp Čikagos, Bostono ir Baltimorės, gyveno per pusę milijono žmonių. Karas, vėliau įvesti emigracijos apribojimai (nuo 1924 m. Lietuvai taikyta 344 emigrantų kvota, nuo 1928 m. – 366) beveik visiškai sustabdė lietuvių emigraciją į JAV¹⁸. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1921–1922 m. dar nebuvo emigracijos statistikos. O 1923 m. iš Lietuvos išvyko 2693, 1924 m. – 3051, 1925 m. – 2860 žmonių. 1926–1930 m. emigracija siekdavo vidutiniškai 12 000 žmonių per metus. Per 15 metų (1923–1937) iš Lietuvos emigravo 78 156, arba kasmet vidutiniškai po 5000 žmonių. 1938 m. apie 875 000 lietuvių, arba kas ketvirtas, gyveno už etnografinės Lietuvos ribų¹⁹. Naujosios emigracijos, kuri gausiausia buvo iš Šiaulių ir Kauno miestų bei Rokiškio, Utenos, Trakų, Alytaus, Seinų apskričių, priežastis K. Pakštas siejo su materialinėmis (menki uždarbiai, didelis gyventojų natūralusis prieaugis, prastos dirvos ir ūkio sąlygos, menki derliai, sugriauti miestai, prarastos Rusijos rinkos) ir psichologinėmis (emigracijos biurų propaganda, kino filmai, skatinantys jaunimą išbandyti laimę užjūryje) prielaidomis. Mokslininko apskaičiavimu, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje paprasčiausią darbą dirbęs darbininkas Lietuvoje per metus uždirbo tik 150 dolerių, iš kurių pagal žemus standartus vienas galėjo pragyventi. Norėdamas sukurti šeimą, buvo priverstas migruoti į miestus (uždirbo apie pusantro karto daugiau) arba į užjūrius (pavykus gaudavo 3–4 kartus didesnį užmokestį). Pasak K. Pakšto, emigracija patvirtino taisyklę: „Žmonės kaip prekės – eina ten, kur jie labiau reikalingi, kur už jų darbą daugiau mokama; eina iš ten, kur jie mažiausiai reikalingi, kur jų darbas pigiausias. Lietuvių infiltracinė emigracija ir orientuojasi pagal žmogaus darbo kainas, nors pasitaiko ir moralinio pobūdžio išimčių, kuomet žmonės ieško didesnių dvasinių patogumų“²⁰. Nenuostabu, kad absoliuti dauguma – per 650 000 – užjūrio lietuvių susitelkė daugiausia galimybių žadėjusioje Šiaurės Amerikoje. Apie 75 000 įsikūrė Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje.

K. Pakštas bene pirmasis pastebi ir ima viešai kelti emigracijos problemą, aktualią jau nuo XIX a. pabaigos ir ypač paaštrėjusią XX a. trečiajame dešimtmetyje. Neplaningą, atsitiktinę, chaotišką emigraciją pavadinęs dumpingu, bando skaičiuoti Lietuvai padarytus nuostolius. Jo požiūriu, iki Pirmojo pasaulinio karo Rytų Europos sąlygomis žmogaus užauginimas iki 16 metų galėjo kainuoti apie 200 aukso dolerių, o Šiaurės Amerikoje – apie 1700–2000, t. y. 8 arba 10 kartų brangiau²¹. Pusės milijono sveikiausių, drąsiausių, iniciatyviausių jaunų žmonių (jų Lietuvai kainavo apie 100 mln. dolerių, o