| juos sulyginti su ką tik išėjusiu ir pačioje Lenkijoje santūriai sutiktu jauno jos istorijos veikalu. Todėl apibendrintoje Lietuvos istorijos sintezėje (A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“), išėjusioje 1936 m., apskritai buvo pasitenkinta J. Latkowskio ir J. Totoraičio išvadomis75. Šiuo atžvilgiu galbūt geriausiai tiktų nurodyti ir silpniausią H. Łowmiańskio studijos dalyką: jis taip ir nerado Lietuvos valstybės iki Mindaugo sąjungos su Livonijos ordinu, nors užčiuopė du svarbiausius jos atsiradimo svertus – kariaunų organizaciją ir duoklių sistemą76. Tokia pozicija, žinoma, negalėjo patenkinti Lietuvos istorikų. Tai buvo ne vien jų nesugebėjimas: jaunas Lietuvos istorijos mokslas jau pajuto savo vertę.
Aplinkybėms taip susiklosčius, lieka pripažinti ne tokį jau retą istoriografijos raidos atvejį: H. Łowmiańskis nebuvo išgirstas. Tai, žinoma, buvo tik pirmieji metai po jo studijos pasirodymo. Tačiau toliau jau nulėmė kiti veiksniai, užklupę būtent tokią jam nepalankią pradinę padėtį. Karo metais Lietuvoje apskritai nebuvo kalbos apie istorijos mokslą, o ankstyvuoju pokario laikotarpiu jau viską diktavo politinė konjunktūra. Beje, čia iš karto reikia pabrėžti šio diktato pobūdį. Galima, žinoma, ir paminėti atskirus autorius, tačiau jų pavardės tik pridengė tikrąjį autorių – „epochos proto, garbės ir sąžinės“ anonimą. Reikia būtinai skirti vertinimų ir formuluočių oficialiąją ir profesinę sritis. Jos abi buvo griežtai kontroliuojamos, bet profesinės reglamentacijos rėmuose vis dėlto buvo įmanomi tam tikri sprendimai ir mažiau politizuotų tyrimo krypčių pasirinkimas. Taigi autoriai, kaip istorikai, atsiskleisdavo tik pastarojoje srityje.
Oficialioji, arba kanoninė, Lietuvos valstybės atsiradimo versija buvo reglamentuota kapitalinio gubernijos (Lietuvos SSR) istorijos kurso pirmame tome 1957 m. Jo pratarmėje pabrėžtas vadovavimasis marksizmo-leninizmo mokslu77 buvo realizuotas visiškai nemarksistiškai, ūkį, visuomenę ir antagonistinių klasių susiklostymą (II skyriaus §§ 1, 2)78 atskyrus nuo valstybės susidarymo (§ 5)79 ir šias temas nušvietus skirtingiems autoriams. Esmė čia ne pavardės, o jų savininkų administracinis rangas. Valstybės susidarymo paragrafe reikėjo pasakyti ir buvo pasakyta: „Savo klasės viešpatavimui ginti ir gyventojų daugumai laikyti savo valdžioje auganti feodalinė viršūnė Lietuvoje panaudojo dar gimininėje visuomenėje susidariusius valdžios organus – bendruomenių susirinkimus, seniūnus, kuopos teismą. (...) Feodali- |
dizainas ir programavimas giriaus