Analizuojant šią problemą galima teigti, kad trūksta žinių apie suaugusiųjų institutų atsiradimą ir jų veiklą Lietuvoje okupacijos metais. Labai siaurai apie suaugusiųjų institutus tuo laikotarpiu yra rašęs A. Gražiūnas⁸. Su Kauno suaugusiųjų instituto įsikūrimu periodikoje supažindino instituto direktorius vokiečių okupacijos metais leistame dienraštyje „Į Laisvę“, kurio 1941 m. rugsėjo 24 d. numeryje buvo išspausdintas skelbimas „Mokslo planas Kauno suaugusiųjų institute“.

Šis straipsnis parašytas remiantis archyvine medžiaga, statistiniais dokumentais, publicistika.

Profesinį mokymą vokiečiai laikė beveik pagrindiniu profesinių sąjungų uždaviniu, sėkmingo karo tęsimo sąlyga. Tokią nuostatą lėmė dvi aplinkybės. Pirmoji – ypač trūko techninių profesijų darbininkų, nes dėl holokausto buvo išnaikintas beveik visas Lietuvos amatininkų luomas (iš 100 amatininkų 90 buvo žydai). Antroji – siekis naujų techninių specialybių darbuotojų rengimą laikyti savo rankose ir jį derinti prie savo einamųjų ir ateities planų, Vokietijos kaip valstybės strateginių uždavinių⁹.

Profesinį pasirengimą karo metu buvo galima įsigyti ne tik trumpalaikiuose, keletą mėnesių trunkančiuose kursuose, bet ir suaugusiųjų institutuose – politechninio pobūdžio mokyklose, kurias globojo Profesinių sąjungų centro biuras. Kaip ir visos mokyklos, politechninio profilio mokymo įstaigos buvo pavaldžios Švietimo vadybai¹⁰.

Viena tokių mokyklų buvo Kauno suaugusiųjų institutas, kurio paskirtis buvo suteikti ne tik bendrąjį išsilavinimą, bet ir profesinį pasirengimą. Kauno suaugusiųjų institutas buvo įkurtas vietoje pirmosios tarybinės okupacijos metais buvusios pagrindinės viešosios liaudies mokyklos (Liaudies universiteto). Šios naujai organizuotos švietimo įstaigos direktoriumi nuo 1941 m. rugpjūčio 16 d. (įsakymo Nr. 160) buvo paskirtas K. Raičinskis. Pats institutas buvo įkurtas 1941 m. rugpjūčio 18 d.¹¹. Rugpjūčio antrojoje pusėje, be direktoriaus, jau buvo paskirti du lektoriai: I. Macijauskienė ir V. Macijauskas bei raštvedė C. Rakaitienė ir pasiuntinė J. Krukauskaitė¹².

Instituto lektorių skaičius sparčiai didėjo. Rugsėjo viduryje instituto inspektore buvo paskirta I. Macijauskienė ir dirbo 6 lektoriai; mėnesio pabaigoje jau buvo 19 lektorių, tų pačių metų gruodį – 51 lektorius¹³.

Darbas institute vyko vakarais: nuo 17.30 iki 22 valandos. Institutas dirbo penkias dienas per savaitę po penkias pamokas per dieną. Šeštadieniais nebuvo mokoma. Klausytojai galėjo susitvarkyti šeimyninius, asmeninius reikalus. Formaliai institutas turėjo pradėti veikti nuo 1941 m. spalio 1 d.

Kauno suaugusiųjų instituto statutą parengė K. Raičinskis ir A. Paukštys. 1941 m. spalio 9 d. švietimo generalinis tarėjas dr. Pr. Germantas -Meškauskas jį patvirtino.

Statutą sudarė devyni skyriai¹⁴: bendrieji nuostatai, instituto organizacija, administracija, ūkis ir raštinė, lektoriai, klausytojai, mokslo eiga, mokestis už mokslą ir baigiamieji nuostatai.

Visą statutą sudarė 21 straipsnis, kurių svarbesni reikalavimai buvo išskirti akcentuojant, kad Kauno suaugusiųjų institutas yra valstybės lėšomis išlaikoma Švietimo vadybos žinioje veikianti

___________________________

6 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944). Vilnius, 1998.

7 Pšibilskis V. B. Kultūros švietimo įstaigos Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais // Istorija. 1983, t. 23, p. 119.

8 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944. Vilnius, 1996.

9 Ten pat, p. 343–344.

10 Ten pat, p. 347.

11 Ten pat, p. 348.

12 Kauno apskrities archyvas (toliau – KAA). F. R-1177, ap. 2, b.1, l. 11.

13 KAA. F. R-1177, ap. 2, b. 1, l. 14, 18, 76–78.

14 Ten pat, ap. 1, b. 1, l. 1–2.