Bet žmonės išlieka visuomenės kaliniais tol, kol jie sau leidžia ignoruoti jos įtaką, sako P. Bergeris, t. y., kol nesvarsto, kiek jie gali būti laisvi pasirinkti. Todėl sociologinio determinizmo, kaip mūsų mąstymo ir socialinio elgesio "moksliškai" pagrįstos klišės, analizė yra būtina sąlyga ir kitų visuomenės mokslų teorijų refleksijai. Kartu ji gali būti pagrindas svarstyti sociologinės teorijos krizės įveikimo kryptis - ieškoti sociologinės ir istoriografinės paradigmos, kurį galėtų paaiškinti vykstančius socialinius pokyčius platesniame kultūriniame ir istoriniame kontekste.

Atsiradus postmodernizmui, kaip naujam mąstymo būdui, sociologinės teorijos krizė buvo neišvengiama, nes postmodernizmas sukyla pirmiausiai prieš modernistinės orientacijos suabsoliutinimą - tos vertybinės orientacijos, kuri tapo sociologijos vystymosi vaga, talpinančia visas jos teorines paradigmas. Sociologija priėmė pagrindinę modernybės redukciją - asmens redukavimą į socialinį individą, kuris nukreipia savo laisvę tik išoriniam pasauliui - fiziniam ir socialiniam - įvaldyti ir atmeta kitą - vidinės tikrovės - lygmenį. Modernybė taip suabsoliutino savo tiesą, kad įvardijo save kaip pažangą, kaip panacėją, o ne kaip istorinį visuomenės būvį. Be to, istorinį žmogų prilygino moderniajam žmogui, o sąmonės suistorinimą - jos modernizacijai. Postmodernizmas "atsako" tokiam teisumui ne tik atmesdamas "vieną tiesą", bet ir paneigdamas tiesos ieškojimą, t. y. apsiribodamas nuomonės galimybe. Nuomonių ar stilių eklektika, vertybinis pliuralizmas gali būti išreiškiami meno kūriniu ar filosofiniu tekstu. Tuo tarpu bet kokios vertybių hierarchijos neigimas kvestionuoja pačią sociologiją, nes ji turi kalbėti apie socialinę tikrovę, kuri vis dėlto yra struktūruota ir tam tikrą elementų tvarką iki šiol išlaiko.

Postmodernybės epochoje matome keistą reiškinį: visiškas filosofinio mąstymo, visuomenės sąmonės eklektiškumas, vaizduotės ir emocijų dominavimas analizės sąskaita, tarpasmeninių santykių pakrikimas; ir greta to, nė kiek nesumažėjęs racionalizmas, funkcionalumas ir pragmatiškumas ekonomikos ir politikos srityse. Ir sociologija patenka į "schizofrenišką" situaciją: atsigręžti į socialinės metafizikos deklaruojamą vertybinį eklektiškumą ir apsiriboti fenomenologine analize ar užsiimti visuomenės