1920 m. rugsėjo 25 d. buvo sušauktas Nepaprastasis Steigiamojo seimo posėdis susidariusiai padėčiai apsvarstyti. Liaudininkų frakcijos lyderis M. Sleževičius ir krikščionių demokratų vadovas M. Krupavičius negailėjo pagyrimų jaunai Šaulių sąjungai ir kvietė juos į kovą su priešu. M. Sleževičius pažymėjo: „Ten, kur kariuomenė negali įeiti, ten mūsų šauliai...“21, o M. Krupavičius pritarė: „Daug pasišventimo parodė Šaulių sąjunga. Ir stebuklus darė. Kuomet lenkai paėmė Seinus, aš pat su draugu Požėla mačiau, kaip visi nuo 16 iki 40–50 metų, apsiginklavę kuo kas turi, ėjo savo tėvynės gelbėti.“22

1920 m. rugsėjo 28 d. buvo sudarytas Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas (pirmininkas M. Sleževičius). Vienas iš šio komiteto narių buvo LŠS pirmininkas V. Putvinskis. Kovų su lenkais metu komitetas rėmė ne tik kariuomenę, bet ir šaulius bei partizanus. Tačiau Šaulių sąjungai pinigų visą laiką trūko. 1920 10 01 CV kreipėsi į ministrą pirmininką K. Grinių, prašydama 100 000 auksinų pašalpos „organizacijos reikalams ir kovai su lenkais vesti“).23 Jų prašymas tuoj pat buvo patenkintas: spalio 9 d. LŠS CV paskelbta visuotinė mobilizacija, gerokai papildžiusi šaulių būrius. Palyginimui galima pasakyti, kad 1919 m. gruodžio mėn. buvo 16 šaulių skyrių su 39 būriais, kurie turėjo 805 narius, o 1920 m. vėlyvą rudenį vien tik Simno–Varėnos ruože buvo 1,5 tūkst., IV štabo žinioje – 1000 vyrų.24 Organizacinis darbas telkiant šaulius buvo pradėtas jau rugsėjo 2 d., kai į pafrontę iš centro buvo pasiųsta 15 organizatorių.25 Per mėnesį buvo paruoštas pafrontės pasipriešinimo baras. Atsirado reali jėga, stojusi į ilgą kovą su lenkais.

Lauko štabai savo veikimo plotą pasiskirstė rajonais, kuriuose veikė būriai ir skyriai. Šauliai veikė ir kovojo ne tik fronte, bet ir aktyviai talkino kariuomenei užnugaryje. Ypač ryškus pavyzdys, kaip buvo sulaikyta lenkų kavalerijos brigada, vadovaujama plk. Butkevičiaus. Didžiausias susidūrimas su šauliais įvyko ties Troškūnais 1920 m. lapkričio 22 d., kur 20 šaulių išdrįso užkirsti kelią 500 lenkų raitelių. Po susirėmimo 5 šauliai buvo paimti į nelaisvę, kankinti ir sušaudyti prie Troškūnų vienuolyno sienos. Dauguma jų buvo gimnazistai. Panevėžio šaulių dalyvavimą šioje operacijoje patvirtinta 1920 11 20 LŠS CV telegrama šaulių lauko štabui: „... lenkų raiteliai prasiveržė Kurlių, Balninkų ir Anykščių apylinkėse. Būtina išgaudyti per 2–3 dienas. Pagalbos prašyti iš Panevėžio šaulių.“26 Svarbesni lenkų ir šaulių susidūrimai vyko ties Valkininkais, Labanore, Linkmenyse, Babriškėse, Dargužių kaime, Alytaus apskrityje taip pat Baltadvaryje, Truskavoje, Andrioniškėse ir Rūbikiuose. Plačiau reikėtų apžvelgti Perlojos šaulių būrio veikimą. I pėstininkų pulkas užėmė barą ties Alytumi, o vienas batalionas, vadovaujamas Alytaus komendanto K. Daugvydo, su savo kariais kontroliavo teritoriją prie Merkio upės. Savo atsiminimuose jis rašo, kad jam teko kovoti kartu su šauliais, t. y. Perlojos šaulių būriu. K. Daugvydas prisimena, kad tai buvo ne būrys, o greičiau kuopa, nes turėjo 100 pajėgių šaulių.27 O M. Šalčius savo pažymoje rašo, kad Perlojos būryje buvo tik 82 žmonės. Būriui vadovavo Mikas Staškus, o organizatorius buvo Jonas Svirskis. Jie nuo 1920 m. rugsėjo 8 d. iki gruodžio 8 d. kovojo su lenkais. Šauliai kartu su I pėst. p. 4 kuopa gynė Perlojos