3. Politinio lojalumo manifestacija ir jos padariniai

Rugsėjo 10 dieną Vilniuje, Katedros aikštėje, dalyvaujant caro broliui didžiajam kunigaikščiui Michailui, buvo atidengtas LDK žemių prijungimo prie Rusijos iniciatorės Jekaterinos II paminklas. Aprašinėti ceremoniją nėra reikalo, nes tai yra padaręs L. Bazylowas46. Mus domina lojalistų elgesys. Iškilmėse dalyvavo, įvairiais duomenimis, nuo 50 iki 60 žemvaldžių. Č. Jankovskis savo knygelėje pateikia 49 pavardes. Tai daug ar mažai? M. Zdziechovskis teigia, kad ne taip ir daug, nes kanceliarija buvo išsiuntusi 150 pakvietimų47. Tačiau tarp dalyvavusiųjų matome tokias žymias pavardes kaip Pliateriai, Četvertinskis, Oginskis, Tiškevičiai, Pšezdzieckiai, Skirmuntai, Čapskiai, Korvin-Milevskis, Končios, Meištovičiai ir kiti. Iš tikrųjų šios pavardės imponuoja. Prie paminklo atsistojo žymių šeimų atstovai. Šeši žemvaldžiai gavo imperijos dvaro titulus. Toks poelgis negalėjo nesukelti patriotiškai nusiteikusių lenkų pasipiktinimo. Neigiamos reakcijos nereikėjo ilgai laukti. Spauda, ypač Galicijos, ryžtingai pasmerkė rugsėjo 10 dienos įvykių dalyvius. Laikraščių puslapiuose mirgėjo įsidėmėtini straipsnių pavadinimai: „Wiwat Targowica“, „60 targowiczan zmartwychwstało“ ir t. t.48 Būtent tada atsirado „kataryniarzų“ pravardė.

Lvovo „Polskie Słowo“ pavadino lojalistus politiškai visiškai nesusipratusiais. Esą jie norėjo sukurti partiją, kuri besąlygiškai remtų vyriausybę, tačiau pamiršo, kad rusų vyriausybė nepripažįsta jokių, nei su ja kovojančių, nei ją remiančių, partijų49.

Iškilmių dalyvius kritikavo M. Zdziechovskis bei Č. Jankovskis. Pastarasis dar tą patį mėnesį spėjo parašyti nedidelę knygelę, skirtą rugsėjo 10-osios įvykiams įvertinti. Jis rašė, kad atstovauja didžiajai Lietuvos bajorų daliai, kurią įvardijo „neutraliaisiais“. Tie bajorai yra tikrieji patriotai, mylintys savo kraštą ir siekiantys jo gerovės. Jie nenori būti nei „ugodovcai“, nei lenkų tautiniai demokratai. Tačiau jiems nepriimtinas toks nusižeminimas kaip dalyvavimas atidengiant Jekaterinos II paminklą50. Neutraliųjų pozicija aiškėja iš teiginio, esą dar neatėjo laikas aktyviai įgyvendinti bet kokią politinę programą kartu su Rusija. Galima sukurti teorinę programą, bet praktiškai šiandien jokia programa neturi reikšmės. Kritikuodamas lojalistus Č. Jankovskis knygos pabaigoje visgi pripažįsta, kad Rusijos ir Lietuvos ryšys yra nepertraukiamas ir ateityje jų santykius reikės reguliuoti51. Žemvaldžių dauguma į savo politinę padėtį žiūrėjo realistiškai ir neatmetė susitarimo su Rusijos valdžia ir visuomene būtinumo, tačiau toks „kataryniarzų“ ištikimybės aktas atrodė gėdingas ir žeminantis.

Lenkų istoriografija daugiausia pabrėžė neigiamus lojalistų akcijos aspektus arba stengėsi parodyti rusų administracijos veiksmus ir interesus. W. Feldmanas lojalistų elgesį aiškino tuo, kad tautinio moralumo pojūtis visuomenėje buvo sunykęs, J. Bardachas tai įvardijo pragmatizmu ir konformizmu52.

46 L. Bazylow. Polityka wewnętrznam caratu..., s. 297–300.

47 Z powodu uroczystości..., s. 51–52.; List otwarty obywatela..., s. 37.

48 Głosy prasy polskiej o udziale sześćdziesięciu szlachciców litewskich w uroczystości odsłonięcia pomnika Katarzyny w Wilnie. Lwów, 1904, s. 34, 40.

49 Głosy prasy polskiej..., s. 14–17.

50 Z powodu uroczystości..., s. 6–7, 64–67.

51 Ten pat, s. 68, 96–98, 110; J. Jurkiewicz. Rozwój polskiej myśli..., s. 24.

52 W. Feldman. Dzieje polskiej myśli politycznej 1864–1914. Wyd. 2. Warszawa, 1933, s. 174; J. Bardach. Z dziejów mentalności feudalno-konserwatywnej, s. 107–126 // Przegląd Historyczny. Warszawa, 1977, t. LXVIII, zeszyt 1, s. 112; A. Szwarc. Od Wielopolskiego do Stronnictwa Polityki Realnej..., s. 284.