Pasaulinio vardo istorikas Henrikas Lovmianskis visų pirma tyrinėjo Lietuvos valstybės susikūrimo aplinkybes⁴⁰. Tam buvo skirta jaunojo H. Lovmianskio dvitomė monografija. Pagrindinis jo darbo uždavinys – gentinių teritorijų atsiradimas ir jų topografija. Bet autorius jose įžiūrėjo primityvius valstybinius junginius. Toliau – karinė valstybė, paremta kariaunų organizacija.

H. Lovmianskis teigė, kad XIII–XIV a. lietuvių nobiliai buvo žemvaldžiai, bet kartu jie buvo ir gentinės epochos atstovai, kunigaikščių pakelti į riterių tarnybą. Nobiliai buvę: 1. Giminės santvarkos atstovai, 2. Kariauna, taip pat iš giminės santvarkos, bet, kuriantis monarchijai, klausiusi vieno vado, o giminėje buvę daug vadų. Kariaunos organizacija ir buvusi Lietuvos valstybės kūrėja. Kokia tai buvo Lietuvos valstybė? Autorius laikė ją grobikiška. Kaimynų plėšimas – lietuvių karų tikslas. Silpnai išsivysčiusi šalis negalėjusi patenkinti savo vartojimo poreikių⁴¹. Būtent tokia Lietuvos valstybė atėjusi į uniją su Lenkija.

Krėvos unijos priežasčių buvę daug. Svarbiausios iš jų: išoriškai kritiška padėtis Lietuvoje po Algirdo mirties (1377 m.). Situacija Lietuvoje buvusi tiesiog dramatiška (niezwykle dramatyczna): rusų žemės galėjusios atsiskirti nuo Lietuvos, o Ordinas įsitvirtinti Žemaitijoje. Lietuvos valstybė ėmusi byrėti nuo Ordino ir Maskvos smūgių. Vėliau profesorius tik pabrėžė savo argumentaciją dėl nepaprastai išaugusio Ordino pavojaus Lietuvai⁴². Unija buvo katalizatorius pereinant lietuvių nobiliams iš karinės struktūros į luominę. Autorius vadina Lietuvos bajorų sukurtos militarinės monarchijos dezorganizacija ir jos transformavimu į luominę visuomenę. Netgi lemiamą vaidmenį unijos istorijoje vaidinę lietuvių riteriai arba vidinis – visuomeninis faktorius. Autorius revizavo istorinį požiūrį, kad pirmosios Jogailos privilegijos pateko į visai neparuoštą dirvą Lietuvoje. Priešingai, Lietuvos bajorai siekę turėti vakarietiškų privilegijų ir buvo dinastijos bendrininkai. H. Lovmianskis nepriėmė tezės apie Gediminaičių patrimoniją ir vien jų sutartį su lenkų ponais⁴³. Krėvos aktas buvęs Lietuvos visuomenės – kunigaikščių ir bajorų – reikalas. Lietuvių nobiliai iki Krėvos buvę jau politinė jėga. Pagaliau unija buvo reikalinga Lietuvai dėl krikščionybės įvedimo, nes Ordinas sąmoningai trukdė ją, bijodamas netekti preteksto ginklu užgrobti pagonių žemes. Taigi unija buvusi reikalinga ne Lenkijai, ne Jogailai, o Lietuvai, nes ji gelbėjusi Lietuvą. Lietuva atėjusi į uniją iš būtinumo (pod przymusem). Bet autorius nepasakė, kodėl lenkų ponai atsisakė Vengrijos karaliaus Zigmanto (jis vėliau ir imperatorius) paslaugų ir išprašė iš jo uošvės kitą dukterį Jadvygą, kodėl nutraukė jos sužieduotuves su Austrijos princu Vilhelmu ir kodėl tie patys lenkų ponai išrinko vyrą – „barbarą“ Jogailą. Juk lenkai rodė iniciatyvą unijai. H. Lovmianskis teigė, kad į uniją atvedė „viešpataujanti etninė grupė“.