Karlas Andersenas ir Georgas Denzleris teisingai pastebi, kad Bažnyčios istorijos, kaip mokslo disciplinos, samprata glaudžiai susijusi su Bažnyčios samprata ir todėl krikščioniškų konfesijų skirtingi požiūriai į Bažnyčią ir jos paskirtį gali sąlygoti ir nevienodai apibrėžiamą Bažnyčios istorijos objektą ir net metodą. Jie pateikia pavyzdį, kaip Bažnyčios istoriją apibūdina šių dienų įvairių krikščioniškųjų konfesijų istorikai. Pavyzdžiui, Martynui Schmidtui ir Gerhardui Ebelingui, evangelikams protestantams, Bažnyčios istorija - tai Šventojo Rašto aiškinimo ir skelbimo laike ir erdvėje istorija; protestantui evangelikui Kurtui Dietrichui Schmidtui (1964), atviresniam ekumeniniam dialogui, - tai Jėzaus veikimo istorija įvairiais amžiais ir įvairiose tautose. O šiuolaikinės Bažnyčios istorijos vieno tyrinėtojų kataliko Huberto Jedino supratimu, Bažnyčia - tai Kristaus sukurta į jį tikinčiųjų bendruomenė (Dievo tauta), Kristaus valia vadovaujama iš žmogiškų subjektų sudarytos apaštalų kolegijos (vėliau episkopato), kuri hierarchiškai tvarkoma (Petro primatas) ir savo giliausia paskirtimi pratęsianti Dieviško Logoso įsikūnijimą Jėzuje Kristuje. Per šią bendruomenę įvairių amžių ir tautų kultūros istorijoje veikiantis Kristus gaivina savąją Evangelijos dvasią. Kadangi Bažnyčioje Kristus veikia per žmonių bendruomenę ir žmogiškąjį autoritetą, todėl Bažnyčios istorija yra ne tik dieviškos idėjos skleidimosi istorija, bet ir žmogiška netobulų bandymų realizuoti šį dieviškąjį idealą istorija [1].

Bažnyčios istorijos metodas. Kaip ir profaninės istorijos specialistas, Bažnyčios istorikas remiasi (turėtų remtis) istoriniu kritiniu metodu, kurio esmė nusakoma trimis istorijos mokslo pripažintais principais:

a) kritišku literatūrinių ir paminklinių šaltinių vertinimu;

b) pragmatiniu-genetiniu požiūriu į įvykius ir istorijoje vykusius procesus;

c) objektyviu ir netendencingu istorinių faktų tarpusavio ryšių ir motyvų įvertinimu. Šis principas reikalauja sugebėjimo žvelgti į istorines asmenybes ir įvykius to laiko požiūriu ir įvertinti tuometinės istorinės situacijos ypatybes, o vertinant Bažnyčios istoriją kaip teologinį refleksijos objektą spręsti ir teologiniu požiūriu, ir iš teologo pozicijų. Tai reikalauja iš Bažnyčios istoriko specifinio požiūrio ir dėmesio tokiems dalykams kaip Išganymo istorija ir Istorijos teologija.