Labai atvirai P. Klimas išdėstė ne tik prancūzų politinių sluoksnių požiūrį į Lietuvą, bet ir savo asmeninę nuostatą pranešime užsienio reikalų ministrui D. Zauniui 1929 m. gruodžio mėn. Pradžioje pasiuntinys priminė neigiamą ne tik kairiųjų, bet ir dešiniųjų prancūzų visuomenės ir politinių sluoksnių reakciją į mirties nuosprendžius po gruodžio 17 d. perversmo. Nepalankiai buvo kalbama ir apie 1929 m. išleistą įstatymą prieš plečkaitininkų veiklą bei karo lauko teismų kompetencijos išplėtimą: „Ne tik kairiojoj, bet ir vidurinėj ir net dešiniojoj spaudoj Lietuva ne kartą tuo atžvilgiu buvo palyginta su Meksika, su Afganistanu. Man pačiam teko išgirsti Prancūzų parlamente smerkiant Lietuvos militarinį arba, kaip dažnai sakoma, beteisį režimą.

Mirties bausmės vykdymo tarpais netrūko net žodžių, kurie apibūdino pono Voldemaro valdymą kaip „cruel" ir „brutal"*. Voldemarui iš vyriausybės išėjus, spauda lyg atsiduso"[i].

P. Klimas atkreipė užsienio reikalų ministro dėmesį į tai, kad Lietuvos opinijai Prancūzijoje smarkiai kenkia neparlamentinis valdymas. Kaip žinoma, seimas buvo paleistas 1927 m. balandžio mėn. ir vėl sušauktas tik 1936 metais. Kaimyninėje Lenkijoje autoritetinis sanacijos valdymas, kuriam vadovavo maršalas J. Pilsudskis, visaip stengėsi apriboti atstovaujamųjų organų teises, tačiau paliko parlamentarizmo regimybe. O tokia regimybė 3-iojo dešimtmečio pabaigoje tarptautinėje arenoje nemažai reiškė. Europos diktatoriškų ir autoritetinių režimų tada dar buvo nedaug.

Palyginimas su Lenkija atrodė ne Lietuvos naudai, o tai turėjo įtakos ir Vilniaus bylos eigai. Pasiuntinys Paryžiuje pastebėjo: „Lenkijai prancūzai dovanoja Pilsudskio diktatūrą dėl paties Seime buvimo fakto ... Mums gi prikiša, ypač geriau informuoti kairieji sluoksniai, kad mes valdomės be parlamento kontrolės"[ii]. Neparlamentiniu valdymu Lietuvoje spekuliavo ne tik Lenkijos žurnalistai ir diplomatai, bet taip pat draugiškų Pabaltijo valstybių atstovai: „Spekuliuoja ta mūsų padėtimi ir latviai bei estai, ne tiek, žinoma, prieš mus, kiek savo naudai ir propagandai... Sakoma, kad tik Latvija ir Estija sugebėjusios kultūringai tvarkytis"[iii].

Galima tvirtinti, kad R Klimas savo pranešimu bandė įtikinti D. Zaunių, o per jį ir prezidentą A Smetoną suteikti režimui labiau demokratinį pobūdį. Tačiau Lietuvos Respublikos vadovai tada neatsižvelgė į nuomonę iš Paryžiaus. Jie manė, kad griežtos priemonės prieš ginkluotą opoziciją ir autoritetinis, o ne demokratinis valdymas leis išsaugoti bei sutvirtinti neseniai atkovotą nepriklausomybe bei konsoliduoti tautą. Šių uždavinių akivaizdoje į tarptautinę, taip pat į buvusią lenkų įtakoje prancūzų viešąją nuomonę Lietuvos vyriausybė nedaug kreipė dėmesio.

[i] LVA. F. 383. Ap. 7. B. 72. L. 34.

[ii] Ten pat. L. 11.

[iii] Ten pat. L. 12.