Taigi painiava dėl Kęstučio nelaisvės ir pabėgimo Vygando Marburgiečio kronikoje nėra unikalus dalykas, tačiau šiuo atveju turime reikalą ne su pavienių datų ar faktų, o su viso pasakojimo iškraipymu. Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašant 1361 m. įvykius, vienas šalia kito, bet atskirti trumpu intarpu, yra du pasakojimai apie tai, kaip Kęstutis pakliuvo į vokiečių nelaisvę6. Juos trumpumo dėlei vadinsiu pirmuoju ir antruoju epizodu. Tarp šių dviejų epizodų yra tam tikro panašumo ir jau XIX a. tyrinėtojams kilo įtarimas, ar tik nebus čia kalbama apie vieną ir tą patį įvykį. Anot A. Janulaičio, J. Voigtas, E. Raczyńskis ir T. Hirschas manė, kad čia du kartus, bet nevienodai aprašytas vienas ir tas pats įvykis7. Toks sprendimas buvo XIX a. istorinės kritikos pranašumo demonstravimas prieš ankstesniuosius istorikus, kurie, sekdami J. Dlugošu, kalbėjo apie du Kęstučio suėmimus ir du pabėgimus. Šiai XIX a. tyrinėtojų nuomonei pritarė A. Janulaitis bei A. Kučinskas8. Taip pat ir prieš keletą metų lietuviškai išleistos Vygando Marburgiečio kronikos komentatoriai antrąjį epizodą laiko „antrąja Kęstučio paėmimo į nelaisvę versija“9.

Kol kas palikdami šiuos teiginius tokius, kokie jie yra, turėtume pasiaiškinti, ar tie du epizodai iš tikrųjų kalba apie vieną, ar apie du įvykius.

Pirmojo epizodo situacija tokia: Vokiečių ordino riteris Henrikas Beleris ties Galindijos ežerais aptiko pagonių kariuomenę, vedamą Kęstučio, Patirgo ir Algirdo; šis riteris į pagalbą kviečiasi Saksonijos kunigaikštį Albertą bei kitus netoliese stovyklavusius Vokiečių ordino būrius; šiems atvykus, įvyksta susidūrimas tarp priešų, ir pagonys metasi bėgti. Tuo tarpu Konradas Hobergas sviedžia ietį ir išverčia iš balno Patirgą, o Ekersbergo pilies viršininkas Jonas paima Kęstutį į nelaisvę ir paveda jį saugoti Mikalojui Vindekaimiečiui. Prijojęs Saksonijos kunigaikštis budriai saugomą Kęstutį palydi į Marienburgą10.

Antrojo epizodo situacija tokia: Rastenburgo pilies viršininkas aptinka pusryčiauti susėdusius lietuvius (ne kariuomenę!) ir juos užpuola; lietuviai metasi bėgti, per susidūrimą Verneris Vindekaimietis išverčia Kęstutį iš balno, šis pašokęs nuduria jo žirgą. Kažkoks Doibanas nori pulti Kęstutį, bet pats nesuvaldęs žirgo teškiasi ant žemės. Sužeistasis Mikalojus Vindekaimietis stengiasi nudurti Kęstutį, o šis prašo liautis ir duoti jam žirgą. Kęstučio prašymas (kad ir kaip būtų keista) išpildomas ir Kęstutis vėl raitas. Persekiojamas riterių Mikalojaus Vindekaimiečio ir Johano Ekersbergiečio Kęstutis pakliūva į „transporto kamštį“ ir atsiduria vokiečių stovyklavietėje, kur jis atiduodamas sargybai. Rytojaus dieną vokiečiai, susirinkę žirgus ir kitą grobį, pasitraukia pamiršę Kęstutį lyg kokį nereikalingą daiktą...11

Kaip jau minėjau, yra tam tikro panašumo tarp šių pasakojimų. Abiem atvejais vokiečių riteriai suima

4 Töppen M. Geschichte der Preussischen Historiographie. Berlin, 1853, p. 29–30.

5 Zonenberg S. Kronika Wiganda z Marburga. Bydgoszcz, 1994, p. 22–24.

6 Scriptores rerum Prussicarum (toliau – SRP). Leipzig, 1863, Bd. 2, p. 527–530.

7 Janulaitis A. Praeities tyrimo rūpesčiai, p. 42. Kalbant apie T. Hirschą reikia pastebėti, kad jis greičiausiai laikėsi kitokios nuomonės. Plg. SRP, Bd. 2, p. 530, išn. Nr. 571.

8 Janulaitis A. Praeities tyrimo rūpesčiai, p. 42–44. Kučinskas A. Kęstutis, p. 64.

9 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 286 [Komentarų autoriai: R. Trimonienė ir K. Gudmantas].

10 SRP. Bd. 2, p. 527–528.