minų apie žmonių aukojimus baltuose⁵⁹, tad tuo abejoti nereikia. Šiuos žmonių aukojimus galime sugrupuoti pagal aukojimo motyvus (E. Usačiovaitė tai pabandė padaryti išskirdama aukojimo rūšis, bet, kaip matėme, taip ir nenurodė, kokiai kruvinos aukos rūšiai – atgailos ar prašymo, ar dar kokiai nors – turėjo būti atiduota misionieriaus auka, o tai savaime nesutvirtina tyrinėtojos minčių apie Vaitiekaus paaukojimo galimybę. Juk viena auka nelygi kitai). Tyrimui pasirinkti šaltiniai siekia iki 1386–1387 m.; vėlesni šaltiniai yra mažiau patikimi. Šiuo atveju ypač reikėtų vengti tų šaltinių, kurie perpasakoja tariamai gyvavusius XVI–XVIII a. pagoniškus papročius⁶⁰.

Žmonių aukojimus baltuose galime suskirstyti į dvi dalis:

1) belaisvių kitatikių (ne pagonių) aukojimas⁶¹,

2) pačių pagonių baltų aukojimas (arba – neretai tai būna ritualinės savižudybės)^62.

Antrąją grupę pagal aukojimo motyvus galime padalyti į dar smulkesnes dalis:

a) galbūt dalis aukojamų žmonių turėjo lydėti mirusįjį į dausas arba gyvieji norėjo gyventi aname gyvenime kartu su mirusiaisiais⁶³,

b) nusižudydavo (pasiaukodavo?) dėl senumo ar kitokių priežasčių⁶⁴. Galime numanyti, jog tokio pobūdžio savižudybės net ir nebuvo ritualinės,

c) nusižudydavo kariai, nenorintys patekti į priešų nelaisvę⁶⁵.

Apie belaisvių aukojimą jau yra rašyta⁶⁶. Šv. Vaitiekaus atveju galime kalbėti tik apie svetim-

___

59 BRMŠ, t. I, p. 221; 228; 233; 240; 270; 273; 285; 286; 307; 309; 313; 314; 347; 351; 370; 375; 409; 466–468; 470; 477; 524; 569; 576.

60 Beresnevičius G. Pagonybė / Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001, p. 441–453. Religijų sinkretizmo ir pagoniškosios religijos degradavimo problema yra viena iš didžiausių, su kuria susiduria tyrinėtojai, bet jos sprendimo būdų iki šiol faktiškai nėra. Štai pati E. Usačiovaitė teigia, kad krikščionių autoriai vartoja krikščioniškus teiginius pagoniškiems reiškiniams atskleisti ir tai iliustruoja Simono Grunau aprašyta ožio aukojimo ceremonija (Usačiovaitė E. Op. cit., p. 58), kurioje pirmiausia ir atsiskleidžia pagoniškosios religijos degradavimas, o ne neišmanėliškas kronikininko krikščioniškų terminų vartojimas, kai vaidila / žynys kalba krikščioniškus poterius, susirinkusiesiams pasakoja apie Dešimt Dievo įsakymų, kažkodėl atleidžia nuodėmes, o tik paskui aukoja ožį (BRMŠ,
t. II, p. 110). Juo keisčiau nuskamba autorės mintis, kad reikią rašytinius šaltinius apie baltų aukojimus paremti etnografine medžiaga (Usačiovaitė E. Op. cit., p. 59). Jeigu jau XVI amžiaus rašytiniai šaltiniai mums atskleidžia pagoniškosios religijos degradaciją, tai kokia gali būti kalba apie rėmimąsi etnografine medžiaga?

61 BRMŠ, t. I, p. 228; 270; 273; 285–286; 307; 309; 313–314; 347; 351; 370; 375; 409; 466–468; 470; 477; 524; 569; 576.

62 Ibidem, p. 233; 240; 286; 345; 351; 464–465.

63 Ibidem, p. 240. Christburgo taikos sutartis su prūsais 1249 m.: […] [prūsai – M. Š.] ištikimai savo valia pasižadėjo […] nebesilaikyti ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių: mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis […]. P. 233. Baltramiejus Anglas. Apie daiktų savybes: […] Tarnus bei tarnaites degindavo kartu su numirėliu […] manydami, kad […] kartu su visais gyvuliais ir tarnais […] pateks į džiaugsmo ir amžinojo gyvenimo tėvynę […]. P. 286. Henrikas Latvis. Senoji Livonijos kronika: […] viename kaime po vyrų žūties pasikorė penkiasdešimt moterų. Suprantama, jos tikėjosi veikiai gyvensiančios su jais kitame gyvenime […].

64 Ibidem, p. 345. Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika: […] žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti […]. P. 351:[…] [lietuviai – M. Š.] kurie ne kurie prigėrė, kurie išmirė dykrose badu ar iš sielvarto pasikorė […].

65 Ibidem, p. 464–465. Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika: […] pagonys, matydami [kryžiuočių – M. Š.] kariuomenę, labai išsigando, nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų iškapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė. […] Karalius [Margiris – M. Š.] savo žmoną pervėrė kalaviju ir į ugnį įmetė. Taip suspausti ir sukrėsti pagonys nulenkė savo sprandus, ir karalius visus juos išžudė […].

66 Damarackaitė A. Karo belaisvių aukojimo paprotys baltų kraštuose XIII–XIV amžiuje // Darbai ir dienos. 2000, Nr. 21, p. 17–38. Čia pateikiama ir reikiama šaltinių bei istoriografijos apžvalga.