Reklaminių skelbimų¹⁴  1918–1939 m. dienraščiuose „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Rytas“ ir „XX amžius“ analizė leistų teigti, kad oficiozuose reklamos vienetų skaičiaus svyravimai ryškesni, katalikiškuose dienraščiuose reklamų skaičius tolygesnis, nėra itin didelių šuolių (žr. 1 pav.). Pirmas ryškus reklamos vienetų skaičiaus padidėjimas „Lietuvoje“ pastebimas 1919–1920 m. Antras – palyginus 1925 m. duomenis dienraštyje „Lietuva“ ir 1930 m. rezultatus „Lietuvos aide“. 1935 m. reklamų skaičius smukteli beveik iki 1925 m. lygio, o 1939 m. vėl padidėja daugiau kaip du kartus. „Ryte“ reklamos vienetų gerokai padaugėja tarp 1925 ir 1930 m., vėliau skelbimų skaičiaus didėjimo tendencija neryški.

Palyginus dienraščių duomenis su kas savaitę ėjusiais „Lietuvos ūkininku“, „Ūkininko patarėju“ (žr. 2 pav.) ir „Naująja romuva“ (žr.
3 pav.), pirmiausia krinta į akis, kad reklaminių skelbimų skaičius savaitraščiuose kelis kartus mažesnis nei dienraščiuose. Reklamų skaičiaus svyravimų panašumų galime įžvelgti nebent tarp „Lietuvos“ – „Lietuvos aido“ ir „Lietuvos ūkininko“, kuriuose skelbimų kiekis gerokai padidėjo 1919–1925 m. ir smuktelėjo 1930–1935 m. „Ūkininko patarėjas“, pradėtas leisti 1925 m., pirmaisiais metais reklaminių skelbimų išvis neturėjo, bet kai visuose nagrinėtuose laikraščiuose 1930–1935 m. reklamų skaičius buvo samažėjęs arba jo didėjimas bent jau buvo sulėtėjęs, „Ūkininko patarėjo“ reklamos vienetų kiekis šoktelėjo beveik keturis kartus ir tuo atžvilgiu gerokai pralenkė kitus, į kaimo gyventojus orientuotus leidinius. „Naujosios romuvos“ rezultatai taip pat išskirtini – reklamų skaičiaus kreivė tolygiai krito žemyn.

Konstatuotina, kad sunku išskirti bendrą tendenciją, būdingą visiems nagrinėtiems leidiniams 1918–1939 m. Kiekvienam laikraščiui ir žurnalui būdingi savi reklaminių skelbimų skaičiaus svyravimai, matyt, priklausę nuo spaudinio populiarumo ir skaitomumo, ekonominės situacijos, leidinių tiražų, reklamos kainų ir panašiai.

Ekonomistai sieja reklamos mastų didėjimą su palankia ekonomine situacija, kylančiu gyvenimo lygiu, didėjančia gamintojų konkurencija.

Ekonominę raidą tiriančių istorikų teigimu, 1923–1924 m. Lietuvos žemės ūkis ir pramonė jau pasiekė prieškario lygį. Galbūt tuo būtų galima paaiškinti spartų reklamos kiekybinį šuolį nuo 1919 iki 1925 m. 1918 m. „Lietuvos aide“ buvo 1411 skelbimų, 1919 m. „Lietuvoje“ jų padaugėjo 12% (apie 1600), o dar po metų šis skaičius beveik padvigubėjo (daugiau kaip 3000). Panašūs rezultatai „Lietuvos ūkininke“: 1919 m. čia išspausdinta apie 100, 1920 m. – beveik 200 (skaičius padidėjo 48%), o 1925 m. – apie 450 (58%) reklamų. Vėlesniais metais reklaminių skelbimų skaičius pamažu didėjo. Lietuvos ekonomikai 1927–1929 m. taip pat buvo vieni sėkmingesnių.

1929 m. pasaulyje išryškėjo didžiosios ekonominės krizės reiškiniai. 1929–1933 m. JAV akcijų vertė biržoje krito nuo 87 milijardų iki 18 milijardų JAV dolerių, išlaidos reklamai taip pat sumažėjo nuo 3,4 mlrd. 1929 m. iki 1,3 mlrd. JAV dolerių 1933 m.¹⁵  Į Lietuvą ekonominė krizė atslinko dvejais metais vėliau, tačiau ji taip pat užtruko kiek ilgiau nei Vakaruose, valstybės

---

 ¹⁴ Reklaminis skelbimas čia suprantamas kaip atskiras informacijos vienetas, turintis savitą atributiką (firmos, prekės pavadinimas, reklaminis tekstas, iliustracija) periodiniame leidinyje, teikiantis žinių apie reklamos užsakovą ar jo parduodamą prekę, teikiamą paslaugą.

¹⁵ Сивулка Дж. Мыло, сккс и сигареты: История американской рекламы. Санкт-Петербург,2002, с. 248.