| visuomenės gyvenimo subjektas, nes nesirenku. Priklausomai nuo teorinės paradigmos visuomenės subjektai yra tokie abstraktūs dariniai kaip klasės, socialinės grupės, institutai, socialinės struktūros, nesvarstant jų empirinių indikatorių socialinėje tikrovėje.
Nagrinėjant visuomenę jau ne makro, bet mikro lygio teorijose (t. y. "nusileidus" prie santykių tarp individų) pasirodo, kad reaguoja, veikia vis dėlto ne jie patys. Jų sąveikos tarpininkai, tarytum subjektai yra nereflektuojamos vertybinės-normatyvinės struktūros, kintančios socialinės reikšmės. Jos egzistuoja individų socialinėje patirtyje ir sąlygoja vienokį ar kitokį jų elgesį.
Net socialinio veiksmo teorijose prieita prie to, kad veiksmo subjektai yra ne sąmoningai pasirenkantys individai, bet "determinacijų sistema", t. y. kultūros šablonų - institucionalizuotų vertybių ir normų - sistema. Ji determinuoja individo elgesį per jo atliekamus socialinius vaidmenis. Todėl individas nagrinėjamas tik kaip socialinis individas - kaip socialinių vaidmenų ir statusų "rinkinys"8.
Kaip matyti, individo elgesys, jo pasirinkimas gali būti determinuotas ne vien ekonominių interesų ar materialinių reikmių, bet ir kultūros vertybių, tuo tarsi pripažįstant socialinės metafizikos pirmumą. Bet ką reiškia M. Weberiui idėjų pirmumas materialinės tikrovės atžvilgiu? Tai reiškia, kad religija M. Weberio suprantama tik kaip idėjų sistema, net nesvarstant jos genezės, per savo organizacines struktūras turi įtakos ekonomikai tiek, kiek stipri joje racionalizacijos dvasia. Todėl ir visos kitos pasaulio religijos yra vertinamos iš modernios visuomenės pozicijų9. Taip jis žengia dar vieną žingsnį: teigdamas socialinės metafizikos pirmumą socialinės fizikos atžvilgiu, M. Weberis, kaip modernybės apologetas, teigia ir konkrečios - modernios visuomenės - vertybinės paradigmos pirmumą. Modernybės paradigmą būtų galima įvardyti kaip efektyvumo, rezultatyvaus veiksmingumo siekį, pagrįstą racionalizmu ir funkcionalumu, kas tampa ne tik veikimo, bet ir mąstymo būdu. Taip suvedant viską į ekonominę ir socialinę sėkmę, abu socialinės tikrovės lygmenys savo turiniu sutampa: materialiniai interesai įtvirtinami ir vertybiniame lygmenyje. Vertybinių alternatyvų nelieka, ir pasirinkimo laisvės problema nebesprendžiama, nes laisvė suprantama kaip materialinės gerovės neriboto augimo sąlyga, kaip vartojimo laisvė. Individas paverčiamas socialiniu individu - socialinių-organizacinių struktūrų elementu, kurį sieja su jomis tik vaidmenys ir funkcijos. Ir šis individo socialinis funkcionalumas tampa pagrindiniu jo vertinimo kriterijumi.
Akivaizdu, kad kiekvienas individas, kaip konkrečios visuomenės narys, yra socialiai determinuotas. Tačiau sociologinis determinizmas ne tik |
dizainas ir programavimas giriaus