Vytauto titulatūros įvairovė išties galėtų patvirtinti šį J. Adamuso teiginį. Kita vertus, juk šiuo periodu formavosi ne tik Lietuvos valdovo, bet ir Lietuvos valstybės titulas. O tai jau verčia atidžiau pažvelgti į šį nuolat viršenybę pabrėžiantį Vytauto titulą ir analizuoti ne tik titulatūros nesusiklostymo, bet galimos politinės manifestacijos požiūriu. Ar iš tiesų jo titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu tebuvo tik noras išsiskirti iš kitų Jogailai pavaldžių Lietuvos kunigaikščių, o ne siekis užimti Jogailos vietą Lietuvoje, kaip apibendrina J. Adamusas³? Jei taip, tai kyla klausimas, kam reikalingas vieno kunigaikščio mėginimas išsiskirti iš kitų, jei tuo nesiekiama suteikti jokio valdžios turinio ir, kita vertus, kai valdžios turinys užpildo naudojamą titulą.

Vytautas

Vytautas politinę karjerą pradėjo, vartodamas titulą Ducis Vitavte⁴, – t. y. kunigaikštis kilme, bet  neturintis teritorinės valdos. Dėl politinių manevrų bei didelių aspiracijų Vytauto titulatūra greitai kito. Astravos sutartimi atgavęs tėvoniją ir tapęs oficialiu Jogailos vietininku Lietuvoje, Vytautas vadinosi Witowdus Dei gratia dux Lithuaniae dominus Trocensis, Luszensis etc.⁵ 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartyje Jogailai pripažinus Vytautą didžiuoju kunigaikščiu ir paskyrus jį valdyti Lietuvą iki gyvos galvos, Vytautas vis dar tituluojasi Alexander alias Wytowdus Dei gratia dux Littwaniae etc.⁶ Jogaila Lietuvos bajorų atsakomajame rašte vadinamas Wladislaum regem Poloniae, supremum principem Litwaniae, haeredem Russiae.⁷ 1413 m. Horodlės sutartyje Jogaila suteikia Vytautui, kaip didžiajam kunigaikščiui, įpėdinystės teises LDK ir Vytautas šioje sutartyje jau tituluojamas Allexander alias Wytowdus magnus dux Littwaniae necnon terrarum Russiae dominus et haeres etc.⁸ Abu valdovai – Vytautas ir Jogaila – prie šios sutarties prikabina savo majestotinius antspaudus. Toliau šis Vytauto titulas iš esmės nesikeičia.

Vilniaus–Radomo ir Horodlės aktai Lietuvos valdovo titulo nekeičia. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, šiuo atveju Vytauto ir Jogailos, santykis lieka tas pats – Jogaila vadinamas aukščiausiuoju, Vytautas didžiuoju. Bet Horodlės aktu patvirtinus Vytauto įpėdinystės teises, paveldimas ir didžiojo kunigaikščio titulas.

Tačiau ar tik šios sutartys ir diplomatinis Lietuvos valdovo, o kartu ir pačios Lietuvos, pripažinimas leido Vytautui tituluotis didžiuoju. Atidžiau peržiūrėję Vytauto aktus, pastebėsime, jog didžiakunigaikštišką titulą Vytautas pradėjo vartoti jau seniau, t. y. prieš Jogailos jam suteiktus įgaliojimus ir pripažinimus.

1384 m. sausio 30 d. Vytautas pasiduoda ordino globai ir Karaliaučiuje pasirašo aktą, kuriame tituluojasi Wigand von gotes gnaden hercoge czu Tracken.⁹ Šio dokumento originalas nėra išlikęs, tačiau jo, taip pat ir Vytauto, antspaudo aprašymą mes randame Didžiojo magistro 1393 m. transumpte.¹⁰ Prie Krėvos unijos akto Vytautas „prikabino“ antspaudą su tokiu pat titulu.¹¹ Kaip žinome, tuo metu Vytautas Trakų kunigaikštystės nevaldė – tebuvo tik Jogailos pažadai grąžinti jam tėvoniją, todėl šio titulo vartojimas veikiausiai buvo jo politinių pretenzijų išraiška.¹² Tačiau tuo metu Vytautas negalėjo paremti savo titulo jokia realia valdžia. Pirmą kartą Jogaila jam pripažįsta valdžią Lietuvoje Astravos sutarti-