Jau XV a. pabaigoje LDK feodalinės viršūnės parodė vieningumą, kai Jogailaičiai, skatinami lenkų vyriausybės, pasiūlė suskaldyti LDK į dvi dalis ir Kijevo kunigaikštystę atiduoti valdyti karalaičiui Žygimantui¹⁰⁹. 1501 m. Aleksandro privilegijoje Volynės žemei, jos gyventojų prašymu, žadama įvesti visoje LDK "vieningą teisę"¹¹⁰. 1506 m. Lucko seniūnas Teodoras Januševičius patvirtino, jog Volynės žemės visi kunigaikščiai ir ponai išliko lojalūs Ponų tarybai¹¹¹. Šie faktai rodo, jog jau XV a. pabaigoje — XVI a. pačioje pradžioje LDK valdančiosios viršūnės buvo vieningos. Be žemių-aneksų aristokratijos sutikimo nebuvo sprendžiami ir tokie svarbūs valstybės klausiniai kaip unijos su Lenkija (1501 m. Melniko unija) likimas.

Lietuvos, kaip valstybės politinio centro, prioritetas sąlygojo būtent lietuvių "politinės tautos" formavimąsi. LDK piliečiai save vadino lietuviais. Pagal feodalinę pasaulėžiūrą kalba nebuvo tautos požymis. Tauta buvo tapatinama su pilietybei¹¹². Tiesa, dėl Renesanso įtakos kilo susidomėjimas savo istorija, kalba. Tai atsispindi ir kaip apibūdina lietuvybę A. Goštautas ("qui sunt lingwagii et nacionis Littwanice")¹¹³. Tačiau toks suvokimas dar negalėjo būti visoje visuomenėje paplitęs, o tik nedideliame Renesanso idėjų paveiktame žmonių rate. Be to, A. Goštautas nesiekė ir negalėjo siekti, kad lietuvybė įsitvirtintų visose valstybinėse gyvenimo sferose, kultūroje.

XV a. prasidėjęs politinių jėgų konsolidacijos procesas itin paspartėjo valdant Aleksandrui ir Žygimantui II. Vyriausybė vykdė nuoseklią centralizuojančią politiką. Įgytos vienodos imuninės teisės vienijo visų žemių feodalų interesus, skatino remti valstybės centralizaciją. Rusijos karinės galios didėjimas ir jos nukreipimas į Vakarus, Lenkijos unijinės pretenzijos skatino silpniausių LDK grandžių nubyrėjimą (prie Rusijos buvo prijungta beveik trečdalis LDK žemių). Kita vertus, LDK vyriausybę tai skatino vykdyti lanksčią ir palankią politiką jos slaviškose žemėse. Kartu ir šių žemių feodalai buvo priversti pasirinkti, į ką jie turi orientuotis: ar į despotišką Maskvos valstybę, kur feodalų imuninės bei politinės teisės nebuvo garantuotos, ar į jiems palankią, luominės monarchijos keliu besivystančią Lietuvą. Buvo pasirinktas antras variantas. Jau XVI a. 2 -3 dešimtmečiuose valstybės ardymas iš vidaus buvo sustabdytas.

LDK formuojantis luominei monarchijai, formavosi ir "politinė tauta". Tačiau skirtingai nuo Vakarų Europos, kur "politinį kūną" sudarė

_____________

¹⁰⁹ LM. Kn. 5. L. 180.

¹¹⁰ Лазутка С. I Литовский Статут. C. 69.

¹¹¹ РИБ. T. 20. N. 36. C. 567 („будучи на томь замьку государьскомь со всими князи и паны земли Волынское, ихь милости пановь рады господарской ни вь чомь не отступны.“).

¹¹² Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. P. 85.

¹¹³ Monumenta Poloniae Historica. T. 5. S. 349.